Bijūnai – vieni iš seniausiai auginamų sodo augalų. Jų auginimo istorija prasidėjo Kinijoje daugiau nei prieš tris tūkstančius metų, o per ilgus šimtmečius kruopštaus selekcininkų darbo atsirado tūkstančiai skirtingų veislių. Šiandien bijūnai skirstomi į tris pagrindines grupes: žolinius, Itoh ir krūmų (medžių) bijūnus.
Kiekviena šių rūšių turi savitų privalumų ir puikiai tinka skirtingoms sodo kompozicijoms. Toliau aptarsime, kaip pasirinkti jūsų sodybai ar kiemui tinkamiausius bijūnus, originaliai įkomponuoti juos į aplinką ir kokių priežiūros būdų jie reikalauja.
Rūšys ir jų panaudojimas sode
Bijūnai žavi įspūdingais žiedais ir universalumu – pagal rūšį jie tinka tiek spalvingai gėlynų puošybai, tiek sodinimui pavieniui ar grupėmis sklypo pakraščiuose. Keletas idėjų, kaip išnaudoti skirtingų bijūnų savybes:
- Kiniški bijūnai – mėgsta saulėtą vietą (bent šešias, o dar geriau – aštuonias valandas šviesos per dieną). Jie pasiekia 60–90 cm aukštį, tad geriausia juos sodinti taip, kad neuzstotų žemesnių gėlių, paliekant bent metrą laisvės šaknims išsikerojimui ir orui cirkuliuoti.
- Krūminiai (medžių) bijūnai – ypač tinkami sodo akcentui kurti, sodinami kaip vienetiniai augalai vietose, kur rytais būna saulė, o popietę – šešėlis. Jiems reikia daugiau vietos – bent 1,5 metro ploto aplinkui.
- Itoh bijūnai – puikus pasirinkimas norint išskirti juos mišriose gėlynuose ar sodinti kaip atskirus eksponatus.
- Mišrūs gėlynai – jei sodinate gėlyną, kuriame vyrauja dalinis šešėlis nuo medžių ar krūmų, rinkitės miško bijūnus – jiems būtent toks apšvietimas yra tinkamiausias.
Grupėmis ar masyviais želdiniais pasodinti kiniški bijūnai puikiai tinka saulėtoms gėlynų juostoms. Juos vertėtų sodinti lysvės viduryje – vėliau vasarą, kai jų lapai nublanksta, juos paslėps kiti augalai.
Didelių formų krūminiai bei Itoh bijūnai efektingai atrodo gėlyno gale. Abi rūšys tinka ir bijūnų gyvatvorėms, pavyzdžiui, palei tvorą ar sklypo ribą. Tiesa, jei norite stiprių ir sveikų krūmų, svarbu pasirinkti vietą, kur jų negožtų dideli medžiai ar krūmai, nes šie konkuruoja dėl šviesos ir drėgmės.
Bijūnai kaip solo akcentas ir grupėse
Kelios kartu pasodintos bijūnų kupetos puikiai tinka sodui ar kiemui „pagyvinti“. Stambūs žiedai dažnai būna sunkūs, ypač po lietaus, todėl verta pasirūpinti atramomis ar kraštų sutvirtinimu, kad augalai neišvirstų ir neslėptų kitų gėlių.
Vienetinis, stipriai išaugęs bijūnas gali tapti sodo puošmena. Nederėtų pamiršti, jog juos galima derinti su įvairių spalvų gėlėmis, sukuriant margą, žaismingą pievą.
Bijūnų auginimas vazonuose nėra tinkamas pasirinkimas – šių augalų šaknys ilgos, todėl ribota erdvė prastai veikia jų vystymąsi. Be to, vazonuose iškyla stiprūs temperatūros svyravimai, todėl šaknys gali nukentėti tiek žiemą, tiek vasarą.
Renkantis bijūnus jūsų sodui
Rūšį derėtų rinktis pagal vietos apšvietimą, dirvožemio savybes, sodinimo tikslą ir erdvės galimybes. Svarbu numatyti, kiek augalai išsiplės per keletą metų ir pagal tai paskirstyti sodinimo vietas, kad vėliau nereikėtų jų perkelti.
Bijūnų priežiūros pagrindai
Beiūnus nesunkiai auginti, jei pasirūpinsite pagrindinėmis jų augimo sąlygomis:
- Visoms rūšims reikalingas 2–5 cm drėgmės per savaitę, kadangi šie augalai nėra atsparūs sausrai. Laistykite tik prie šaknų, kad lapija liktų sausa.
- Kiekvienai rūšiai tinka skirtingas apšvietimas: kiniški bijūnai renkasi saulę, miško – dalinį ar išsklaidytą šešėlį, o krūminiai ir Itoh gerai jaučiasi tiek saulėje, tiek dalinio šešėlio sąlygomis.
- Pagrindinė trąšų naudojimo taisyklė – tręšti du kartus: anksti pavasarį ir kartą nužydėjus. Rinkitės specialias svogūninėms gėlėms, organines mineralines lėto veikimo trąšas, kaulų miltus arba kompostą su grybienos likučiais.
Bijūnai gali sirgti grybinėmis ligomis – tokiais atvejais, kaip botritio puvinys ar miltligė, padeda gera oro cirkuliacija ir kruopšti sodo higiena. Nuolat šalindami pažeistas augalo dalis ir kiekvieną rudenį tvarkydami likučius, sumažinsite ligų pavojų.
