Bitkrėslė (Tanacetum vulgare) – Lietuvoje dažnai aptinkamas žolinis augalas, išsiskiriantis ryškiomis geltonomis žiedų galvutėmis ir būdingu kvapu. Šis augalas nuo seno naudojamas liaudies medicinoje, sodininkystėje, gaminant natūralias priemones kenkėjams atbaidyti, o jo cheminė sudėtis domina ir šiuolaikinius mokslininkus. Vis dėlto, nors bitkrėslė turi naudingų savybių, taip pat būtina žinoti apie galimas jos vartojimo rizikas ir apribojimus. Straipsnyje aptarsime bitkrėslės botaninę charakteristiką, cheminę sudėtį, tradicinį ir šiuolaikinį naudojimą, gydomąsias savybes, galimus pavojus bei populiarius mitus.
Bitkrėslės botaninė charakteristika
Išvaizda ir paplitimas
Bitkrėslė (Tanacetum vulgare) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Tai daugiametis augalas, užaugantis iki 60–120 cm aukščio. Žiedynai sudaryti iš ryškių, kvapnių, kietų, geltonų, be liežuviškų žiedlapių galvučių. Lapai – tamsiai žali, plunksniški, stambiai dantyti, panašūs į paparčio lapus. Stiebas tvirtas, dažnai šakotas. Žydi liepos–rugsėjo mėnesiais.
Natūraliai bitkrėslė paplitusi Europos, Azijos ir kai kurių Šiaurės Amerikos regionų pievose, pakelėse, laukuose, paupiuose. Lietuvoje ji dažna visoje šalies teritorijoje, laikoma savaiminiu, bet kartais ir invaziniu augalu dėl gebėjimo plisti didelėse teritorijose.
Biologinės savybės
Bitkrėslė yra gana ištvermingas ir atsparus augalas, nevengiantis nederlingų dirvų ar pusiau užtamsintų augaviečių. Ji sparčiai plinta tiek šakniastiebiais, tiek sėklomis. Dėl išsiskiriančio stipraus kvapo bitkrėslė neretai laikoma natūraliu insekticidu – jos buvimas atbaido kai kuriuos vabzdžius ir kenkėjus.
Cheminė sudėtis
Bitkrėslės žieduose, lapuose ir stiebuose aptinkama įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Pagrindinės yra:
- eterinis aliejus (0,2–1,0%) – jame gausu tujono (thujone), kamparo, borneolio, pinenų;
- kartieji glikozidai;
- taninai (raugai);
- organinės rūgštys;
- flavonoidai (pvz., apigeninas, luteolinas);
- karotinai;
- vitaminas C ir kitų antioksidantų.
Vertingiausia sudedamoji dalis laikomas eterinis aliejus, tačiau būtina pabrėžti, kad tujonas – viena pagrindinių veikliųjų medžiagų – yra toksiškas vartojant dideliais kiekiais. Ši cheminė sudėtis lemia ir gydomąsias, ir kenkėjų atbaidymo savybes, bet reikalauja atsakingo naudojimo (Šaltinis: European Medicines Agency, 2010; National Institutes of Health, 2021).
Tradicinis ir šiuolaikinis naudojimas
Liaudies medicina
Bitkrėslė nuo seno žinoma kaip vaistinis augalas. Lietuvių ir kitų Europos šalių liaudies medicinoje ji naudota:
- virškinimo gerinimui (skatina tulžies išsiskyrimą);
- parazitų, ypač kirmėlių išvarymui (helmintozės gydymas);
- mėnesinių ciklo reguliavimui;
- skausmo, uždegimo ar karščiavimo mažinimui;
- išoriniam naudojimui – žaizdų dezinfekcijai, niežų, egzemos malšinimui.
Bitkrėslė būdavo naudojama įvairių arbatų, nuovirų, trintų tepalų, vonelių pavidalu, tačiau dozavimas retai būdavo tikslus, o informacija apie saugias dozes – ne visuomet žinoma. Tradiciniai vartojimo būdai ne visais atvejais pripažįstami šiuolaikinės medicinos ir neretai naudojami tik alternatyvios arba papildomos terapijos kontekste.
Panaudojimas šiuolaikėje fitoterapijoje
Fitoterapijoje bitkrėslė tebėra taikoma kaip tonizuojantis, karčiaisiais junginiais virškinimą gerinantis augalas, tačiau dėl tujono toksiškumo dažnai rekomenduojamos griežtai ribotos dozės arba ieškoma saugesnių alternatyvų. Dalis žolinių preparatų gamintojų žymiai sumažina tujono kiekį ekstraktuose, atsižvelgdami į ES ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas. Nereceptiniai preparatai su Tanacetum vulgare nėra populiarūs ar plačiai naudojami, tačiau specializuotose vaistinėse arba žolelių krautuvėse galima rasti džiovintų žiedų, lapų ar mišinių su kitais vaistažoliais.
Kenkėjų kontrolė ir buities naudojimas
Bitkrėslės stiprus kvapas ir veikliosios medžiagos daro ją populiarią natūralią priemonę kenkėjams atbaidyti. Ji dažnai sodinama daržuose, gėlynuose ar aplink augalus, siekiant:
- atitolinti amarus, skruzdėles, blusas, uodus, kandžius, musių lervas ir kitus vabzdžius;
- apsaugoti javus nuo kai kurių fitopatogeninių ligų sukėlėjų;
- sunaikinti peles ar jų pernešėjus.
Iš bitkrėslės gaminami stiprūs nuovirai, kurie gali būti purškiami ant žemės ūkio augalų, tekstilės ar namų apyvokos daiktų. Bitkrėslės šakelės kartais dedamos į spintas ar sandėliukus, kaip natūrali apsauga nuo kandžių ar kitų vabzdžių.
Kulinarija ir kosmetika
Istoriškai bitkrėslė kai kur vartota kaip prieskonis arba žalioji arbata, tačiau dėl kartaus skonio ir potencialaus toksinio poveikio šiuolaikinėje virtuvėje ji naudojama retai. Kai kurie ekologiškos kosmetikos gamintojai į produktų sudėtį įtraukia bitkrėslės ekstraktą dėl antiseptinių ir antioksidacinių savybių.
Gydomosios savybės ir moksliniai tyrimai
Bakterijų, grybelių ir kenkėjų kontrolė
Bitkrėslės eteriniai aliejai pasižymi antibakteriniu, priešgrybeliniu ir insekticidiniu poveikiu (kelių tyrimų duomenys: PubMed, 2017–2020). Ypač efektyvus tūjonas ir kamparas – jie sutrikdo vabzdžių nervų sistemą, stabdo bakterijų augimą, mažina kai kurių patogeninių grybelių vystymąsi. Tai paaiškina populiarumą natūralioje kenkėjų kontrolėje ir kosmetikos pramonėje.
Virškinimo sistemos veiklai
Tyrimai rodo, kad bitkrėslės ekstraktas gali skatinti tulžies sekreciją, gerinti skrandžio sulčių išsiskyrimą, padėti nuo lengvo vidurių užkietėjimo ar apetito stokos (Harvard Health Publishing, 2021). Tačiau dėl tujono toksiškumo šie efektai negali būti pasiekiami be rizikos sveikatai vartojant didesnes augalo dozes.
Antiparazitinės savybės
Tradiciniame gydyme bitkrėslė naudota helmintų (kirmėlių) išvarymui – tyrimais patvirtinta, jog veikliosios medžiagos gali silpninti kai kurių žarnyno parazitų gyvybingumą (WHO, 2018). Tačiau dėl šalutinio poveikio specialistai nerekomenduoja šios priemonės savarankiškai – yra veiksmingesnių bei saugesnių vaistų.
Priešuždegiminis ir antioksidacinis poveikis
Bitkrėslės lapai ir žiedai turi flavonoidų, kurie ląstelių lygmeniu pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu (Journal of Ethnopharmacology, 2017). Tai reiškia, kad mažais kiekiais ji gali padėti organizmui apsisaugoti nuo oksidacinio streso ar tam tikrų uždegiminių procesų, tačiau klinikiniai įrodymai vis dar riboti.
Rizikos ir saugumo aspektai
Toksinis poveikis ir šalutinis poveikis
Pagrindinis bitkrėslės rizikos šaltinis – eterinio aliejaus sudėtyje esantis tujonas. Pastaroji medžiaga veikia centrinę nervų sistemą: didelės dozės gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, traukulius, kepenų pažeidimus, sąmonės netekimą. Tujonas teratogeniškas – pavojingas nėščioms moterims, nes gali sukelti persileidimą. Žala sveikatai galimas net ir vartojant ribotą laiką per burną (National Institutes of Health, 2021).
Be to, galimos alerginės reakcijos, odos dirginimas, sąveika su kai kuriais vaistais. Ypatingai atsargūs turi būti vaikai, nėščiosios, žmonės su kepenų ir inkstų ligomis, epilepsija.
Dėl šių priežasčių savarankiškas gydymas bitkrėsle nerekomenduojamas, o visi preparatai su šiuo augalu turėtų būti vartojami tik gydytojo ar fitoterapeuto prižiūrimi. Tujono kiekis turi būti griežtai ribojamas.
Mitai ir tikrovė apie bitkrėslės vartojimą
- Mitais laikytinas teiginys, kad bitkrėslė visiškai saugi. Nors vartojama liaudyje, augalas gali būti nuodingas.
- Neradus mokslinių įrodymų, kad ji gydo vėžį, diabetą, ilgalaikius uždegimus. Kai kuriuos augalo komponentus tiriama dėl potencialaus naudingo poveikio, tačiau trūksta klinikinių duomenų apie efektyvumą ir saugumą.
- Bitkrėslė dūmų ar spiritinių ekstraktų pavidalu nėra geresnė ar saugesnė – tujonas lieka toksiškas bet kokioje formoje.
- Nerekomenduojama naudoti mažiems vaikams ar gyvūnams. Bitkrėslės nuoviras ar ekstraktas gali būti kenksmingas, todėl jo niekuomet negalima naudoti vaikams gydyti ar duoti gyvūnams (pvz., nuo kirminų).
Naudingi patarimai ir atsakingo vartojimo rekomendacijos
- Venkite savarankiško vidaus vartojimo be gydytojo ar fitoterapeuto priežiūros.
- Bitkrėslė saugesnė kaip augalas kenkėjų atbaidymui, apsodinus ją darže ar naudoti išoriniam apipurškimui, bet ne nuryti ar tepti didelius odos plotus.
- Nepasikliaukite tradiciniais ar internetiniais receptais, kuriuose nėra aiškiai nurodytos saugios dozės ir išgrynintų preparatų.
- Nėščioms, žindančioms moterims, vaikams, žmonėms su kepenų ar neurologinėmis problemomis griežtai draudžiama vartoti bet kokias bitkrėslės formas.
- Saugokite bitkrėslės ekstraktus ir džiovintą žaliavą vaikams nepasiekiamose vietose.
- Jei jaučiate galvos svaigimą, pykinimą, alergiją, nedelsdami nevartokite ir kreipkitės į gydytoją.
Įdomūs faktai apie bitkrėslę
- Viduramžiais bitkrėslė buvo vertinama kaip priemonė išgyventi pasninko laikotarpiu – ją dėjo į kiaušinių patiekalus vietoje pipirų dėl aštraus skonio.
- Anglų kalboje bitkrėslės pavadinimas – „tansy“ – kilęs iš graikų žodžio „athanasia“, reiškiančio „nemirtingumas“, nes augalas ilgai nevysta ir atbaido puvimo procesą.
- Bitkrėslės lapų kvapas nepatinka daugybei vabzdžių, todėl senovės lietuviai dėjo jos šakeles į drabužių dėžes ir rūsius maisto produktams saugoti.
- Nors bitkrėslė plačiai paplitusi, didelės jos koncentracijos gali išstumti retus vietinius augalus, todėl kai kuriose šalyse ji laikoma invazine rūšimi.
Išvados
Bitkrėslė – įdomus, funkcionalus ir daugiašalį poveikį turintis augalas, tačiau jis reikalauja atsakingo bei informuoto naudojimo. Augalo gebėjimas atbaidyti kenkėjus svarbus ekologiniams ūkiams ir natūraliai buities higienai, o cheminės savybės domina farmakologijos ir cheminių tyrimų specialistus. Vis dėlto, dėl tujono toksiškumo nereikėtų iš bitkrėslės laukti stebuklingo gydomojo poveikio – svarbiausia vadovautis patikimų šaltinių pateikta informacija, pasitarti su specialistais ir nepamiršti, kad natūralūs augalai gali būti pavojingi lygiai taip pat kaip sintetiniai vaistai. Bitkrėslė – puikus pavyzdys, kaip tradicinis žinojimas ir šiuolaikinis mokslas padeda atsakingai vertinti vaistinius Lietuvos augalus.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
