Garstyčių naudojimas kaip žalioji trąša – viena efektyviausių ir natūraliausių priemonių dirvožemio derlingumo gerinimui. Dėl greito augimo, gebėjimo akumuliuoti maistines medžiagas ir teigiamo poveikio dirvos struktūrai, garstyčios plačiai naudojamos ekologiniuose ir tradiciniuose ūkiuose visoje Europoje. Straipsnyje aptariama, kaip garstyčios veikia dirvožemį, jų sėjimo, auginimo bei įterpimo ypatumai, nauda žemės ūkiui, galimi trūkumai, patarimai siekiant maksimalaus efekto ir dažniausiai pasitaikantys mitai.
Kas yra garstyčios žaliajai trąšai?
Žalioji trąša – tai specialiai sėjami augalai, kurie auga trumpą laiką, o vėliau susmulkinami ir įterpiami į dirvožemį, siekiant pagerinti jo savybes. Garstyčios (lot. Sinapis alba arba Brassica juncea) yra viena populiariausių žaliųjų trąšų rūšių. Jos sėjamos ne derliaus gavimui, o būtent dėl jų poveikio dirvai: žalioji masė greitai suyra, patobulina dirvožemį fiziškai, chemiškai ir mikrobiologiškai. Garstyčios gali būti sėjamos po pagrindinių kultūrų nuėmimo arba kaip pagrindinė pasėlio dalis tuščiame lauke.
Garstyčių kaip žaliosios trąšos nauda
Dirvožemio derlingumo didinimas
Garstyčiose gausu azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų. Įterpus į dirvą, šie elementai tampa lengvai prieinami kitiems augalams. Garstyčių šaknys taip pat išskiria organines rūgštis, padedančias tirpdyti sunkiau pasisavinamas maistines medžiagas. Tyrimai rodo, kad žalioji garstyčių trąša padidina organinių medžiagų kiekį ir pagerina humuso balansą, kas tiesiogiai veikia dirvos derlingumą (Remiantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, FAO ir kitų šaltinių duomenimis).
Dirvos struktūros gerinimas
Greitai augančios garstyčių šaknys efektyviai purena net tankų molingą dirvožemį, gerina jo laidumą orui ir vandeniui. Silpnai struktūruotose ar sunkių mechaninių sudėčių dirvose garstyčių šaknys mažina suslėgimą, pagerina vandens infiltravimąsi ir padeda išlaikyti optimalią mikrobiotą.
Apsauga nuo erozijos ir piktžolių
Tankiai sudygusios garstyčios greitai uždengia dirvos paviršių, todėl beveik nepalieka vietos piktžolėms plisti. Jos apsaugo atvirą žemę nuo lietaus išplovimo, vėjo erozijos. Svarbu pabrėžti, kad žemės paviršiaus danga iš žaliosios trąšos ypač svarbi rudenį ir pavasarį, kai dirva dažnai paliekama plika.
Ligos ir kenkėjai
Garstyčių šaknys išskiria natūralius junginius – gliukozinolatus, kurie mineralizacijos metu irimo produktų pavidalu slopina ligų sukėlėjus (pvz., šakninės puvinio, kai kurių neliginių grybų) ir nemažai dirvoje žiemojančių kenkėjų. Ši savybė ypač naudinga bulvių, runkelių, daržovių augintojams, nes padeda mažinti ligų plitimo riziką be papildomų cheminių priemonių (Remiantis „Journal of Agricultural and Food Chemistry“ tyrimais).
Garstyčių sėjimo ir auginimo ypatumai
Optimalus laikas ir sėjos normos
Garstyčios žaliajai trąšai Lietuvoje dažniausiai sėjamos liepos–rugpjūčio mėnesiais, po pagrindinio derliaus (pvz., javų, bulvių, daržovių nuėmimo) arba pavasarį prieš pagrindinę augalų sėją. Jos sparčiai sudygsta net vėsesnėje dirvoje, todėl išauga per 35–60 dienų. Rekomenduojama naudojama sėklos norma – 15–25 kg/ha, priklausomai nuo dirvos derlingumo, sėjos laiko ir pageidaujamos biomasės.
Dirvos paruošimas
Geriausiai garstyčios auga vidutinio sunkumo, gerai įdirbtose, pakankamai drėgnose dirvose. Svarbu išpurenti sudžiūvusias vietas, išlyginti paviršių. Sėjant pavasarį rekomenduojama užtikrinti, kad dirvoje būtų pakankamai drėgmės. Sėklos turi būti įterpiamos ne giliau kaip 2–3 cm, kad lengvai sudygtų.
Priežiūra ir žaliosios masės įterpimas
Garstyčios nereikalauja ypatingos priežiūros. Jeigu auga labai sausu oru, derėtų palaistyti, tačiau dažniausiai užtenka natūralių kritulių. Garstyčių žaliąją masę rekomenduojama įterpti į dirvą, kai augalai pasiekia 20–30 cm aukštį arba pradeda žydėti. Svarbu masės neperauginti, nes storesni stiebai sunkiau ir ilgiau suyra, prasčiau išskiria naudinguosius elementus. Geriausiai garstyčių masę susmulkinti kultivatoriumi arba žoliapjove ir įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį (iki 10–15 cm gilumo). Per keletą savaičių organinė medžiaga suyra, pagerindama dirvą ateinančiam sezonui.
Garstyčių veislės ir rūšys žaliajai trąšai
Žinoma keletas garstyčių rūšių, kurios tinka žaliajai trąšai:
- Baltoji garstyčia (Sinapis alba): auga labai greitai, ypač tinka šaltesniam klimatui. Dažniausiai naudojama Lietuvoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse.
- Rudoji garstyčia (Brassica juncea): vešlesnė ir atsparesnė sausrai, tačiau lėčiau sudygsta. Turi stipresnių antimikrobinių savybių.
Abiejų rūšių garstyčios puikiai tinka mišiniuose su kitais žaliai tręšiamais augalais (pvz., vikiais, dobilais, avižomis), siekiant maksimaliai praturtinti dirvą ir išplėsti teikiamų mikroelementų įvairovę.
Trūkumai ir rizikos
Medžiagų perteklius ir fitotoksinis poveikis
Peraugusių ar per daug masės palikus garstyčių įterpimas gali ne tik lėtai suirti, bet ir laikinai sumažinti azoto prieinamumą bei išskirti cheminių junginių, kurie trumpam slopina kitų augalų dygimą – tai vadinama fitotoksiniu poveikiu. Rekomenduojama po įterpimo palaukti bent 2–3 savaites iki pagrindinių kultūrų sėjos, ypač jautrių (pvz., morkų, salotų).
Ligos ciklų palaikymas
Nors garstyčios padeda mažinti kai kurias ligas, jos taip pat gali kaupti ar net skatinti kai kurių grybelinių ligų, pvz., baltosios puvinio (Sclerotinia) plitimą, todėl tose vietose negalima jų nuolat sėti kasmet be kaitos su kitomis žaliosiomis trąšomis.
Sebėjimo ir planavimo svarba
Netinkamai integravus žaliąją trąšą į sėjomainą galima padidinti tam tikrų kenkėjų, ligų ar dirvos rūgštingumą, todėl būtinas nuoseklus stebėjimas, dirvos tyrimai ir sėjomainos laikymasis.
Palyginimas su kitomis žaliosiomis trąšomis
Garstyčios populiarios dėl greito augimo ir gebėjimo akumuliuoti azotą bei mikroelementus. Tačiau kitais atvejais gali būti efektyvūs:
- Vikiai – žirnių genties augalai, papildomai fiksuojantys oro azotą.
- Rugiai – ypač vertingi ilgam dangos ir dirvos struktūros gerinimui.
- Lubinai – pagerina smėlingų dirvų derlingumą.
- Dobilai – puikiai tinka rūgštesnėms dirvoms ir ilgesniam uždengimui.
Siekiant maksimalaus efekto, dažnai rekomenduojama garstyčias maišyti su kitais augalais, taip užtikrinant pilnesnę makro- ir mikroelementų sudėtį bei geresnę apsaugą nuo ligų ir kenkėjų.
Dažniausi mitai apie garstyčių kaip žaliosios trąšos naudojimą
- Garstyčių nereikia įterpti – jos suyra pačios. Iš tiesų, jei masė neįterpiama ir paliekama paviršiuje, ji gali lėtai skleisti azotą arba tapti piktžolių bei ligų šaltiniu.
- Garstyčios gali visiškai pakeisti chemines trąšas. Žalioji trąša ženkliai sumažina mineralinių trąšų poreikį, bet ilguoju laikotarpiu negali visiškai kompensuoti intensyvios žemdirbystės nuostolių be papildomų priemonių.
- Garstyčių auginimas yra „be darbo“ sprendimas. Norint gauti maksimalią naudą, svarbu laikytis tinkamo sėjimo, įterpimo ir sėjomainos principų bei stebėti dirvos būklę.
Patarimai ir rekomendacijos naudojant garstyčias žaliajai trąšai
- Sėkite tik sveikas, sertifikuotas sėklas, kad išvengtumėte ligų plitimo.
- Neleiskite garstyčioms peržydėti – žaliajai trąšai nuimkite žolę žydėjimo pradžioje.
- Įterpus didesnį kiekį biomasės, neskubėkite sėti jautrių ar vertingų kultūrų, palaukite, kol vyks bent dalinė mineralizacija.
- Kombinuokite garstyčias su ankštiniais ar grūdiniais augalais, kad pagerintumėte mikroelementų balansą ir padidintumėte fitosanitarinį efektą.
- Sekite dirvos pH: jei labai rūgšti, reikėtų koreguoti kalkinimu, nes garstyčios geriausiai auga neutralaus pH dirvose.
Išvados
Garstyčios žaliajai trąšai – vienas paprasčiausių, efektyviausių ir ekologiškiausių būdų atgaivinti, pagerinti dirvą bei sumažinti cheminių trąšų poreikį. Jos padeda išlaikyti organinės medžiagos balansą, mažina ligų, kenkėjų riziką ir palaiko aplinkos tvarumą. Siekiant maksimalaus rezultato, rekomenduotina laikytis agronominių reikalavimų, integruoti garstyčias į sėjomainą ir derinti su kitomis augalų rūšimis. Taikant šiuolaikinius agronomijos principus, garstyčios gali tapti ilgalaikės žemės ūkio sėkmės dalimi.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
