Anturis (Anthurium) – vienas populiariausių ir išraiškingiausių kambarinių augalų, mėgstamas dėl ilgai žydinčių, spalvingų žiedynų ir dekoratyvių lapų. Šis augalas natūraliai auga Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, tačiau yra puikiai pamėgtas ir Lietuvos namuose bei biuruose. Norint išlaikyti anturį sveiką ir gausiai žydintį, svarbu žinoti pagrindinius jo priežiūros principus. Straipsnyje išsamiai aptarsime, kaip tinkamai pasirūpinti anturiu, kokios dažniausios auginimo klaidos, kaip užtikrinti optimalią augimo aplinką, ir paneigsime paplitusius mitus apie šį augalą.
Anturio biologinės savybės ir rūšių įvairovė
Anturis priklauso gegužraibinių (Araceae) šeimai, jame priskaičiuojama apie 1000 rūšių (The Royal Botanic Gardens, Kew). Dažniausiai auginamos rūšys ir jų hibridai: Anthurium andreanum, Anthurium scherzerianum, Anthurium clarinervium. Šie augalai išsiskiria ne tik puošniais, dažniausiai raudonais ar rožiniais, žiedynais (strėlinio pavidalo žiedlapio imitacija – spata), bet ir blizgiais, tvirtos struktūros lapais. Žiedynas – tai inflorescencija, kurią sudaro spata ir žiedynkotis (spadiksas).
Natūrali aplinka ir poreikiai
Anturiai natūraliai auga drėgnų atogrąžų miškuose, prisitaikę prie dalinio šešėlio, didelės drėgmės ir purios dirvos, dažnai auga ant medžių ar miško paklotėje. Tai epifitai arba pusiau epifitiniai augalai, todėl per didelis laistymas ir stovintis vanduo jiems nėra palankus (Missouri Botanical Garden). Būtina atkurti panašias sąlygas namuose – tuomet augalas bus sveikas, vešus ir ilgai žydės.
Vieta namuose
Apšvietimas
- Anturiai mėgsta daug išsklaidyto šviesos: geriausia augalą statyti šviesioje vietoje, bet apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, ypač vasarą. Rytinės ar vakarinės pusės palangė – tinkamiausia.
- Per mažai šviesos stabdo augimą, gali nebežydėti.
- Tiesioginė saulė gali nudeginti lapus, atsiranda sausų dėmių.
Temperatūra
- Anturiai mėgsta pastovią temperatūrą: ideali – 18–24°C, naktį ne mažiau nei 15°C.
- Šaltesnis oras (žemiau 15°C) riboja augimo procesus, gali žaloti šaknis bei lapus.
- Vengti skersvėjų, staigių temperatūros svyravimų.
Oro drėgmė
- Augalui reikia aukštos oro drėgmės (60–80 %), ypač intensyviai šildomose patalpose žiemos metu arba vasarą per karščius.
- Rekomenduojama augalą purkšti minkštu vandeniu, naudoti oro drėkintuvus arba padėti ant akmenukų su vandeniu pastatytą lėkštelę šalia gėlių vazonų.
Dirva ir sodinimas
Anturiai mėgsta laisvą, purią, gerai drenuojamą substratą: rekomenduojama naudoti specifinį orchidėjų arba bromelijų substratą, kuriame yra žievės, durpių, perlito, anglies. Svarbu geras oro pralaidumas šaknims ir neužmirkti substratas. Netinka kompaktiškas, vandeniui nelaidus dirvožemis (J. Mickelbart, Purdue University). Vazonas – su skylutėmis drenažui.
Laistymas ir tręšimas
Laistymas
- Laistoma, kai substratas pradžiūsta viršuje (~2–3 cm). Vasarą – kartą per 7–10 dienų, žiemą rečiau.
- Reikia naudoti šiltą, minkštą vandentiekio arba lietaus vandenį.
- Perlaistymas – dažniausia anturių augimo problemų priežastis. Drėgmės perteklius lemia šaknų puvimą, lapų geltonavimą.
- Geriau retai gausiau, nei dažnai po truputį – svarbu, kad iš vazonėlio išbėgtų perteklinis vanduo, bet vanduo nesilikdytų lėkštelėje.
Tręšimas
- Pavasarį ir vasarą anturiai tręšiami kas 3–4 savaites universaliu žydintiems augalams skirtu, silpnesnės koncentracijos trąšų tirpalu (arba specialiomis trąšomis epifitiniams augalams).
- Rudenį ir žiemą tręšiama rečiau arba visai netręšiama.
Persodinimas ir dauginimas
Persodinimas
- Jauni anturiai persodinami kasmet pavasarį, suaugę – kas 2–3 metus arba kai šaknys išlenda pro vazonėlio skylutes.
- Pasirinkti vos didesnį vazoną. Per didelis vazono tūris skatina perteklinį drėgmę ir šaknų puvinį.
Dauginimas
- Anturius patogu dauginti atskiriant šoninius ūglius (kero dalijimas).
- Galima bandyti dauginti stiebo ar lapo auginiuose, tačiau sėkminga dažniausiai būna tik su epifitinių rūšių anturiais.
Ligos ir kenkėjai
Anturiai retai serga, jei rūpinamasi tinkama drėgme, apšvietimu ir oro cirkuliacija. Dažniausios problemos:
- Šaknų puvinys – pasireiškia gelsta lapai, nyksta šaknų sistema. Dažniausiai dėl perlaistymo ir nekokybiško substrato.
- Lapų dėmėtumas (grybinės ar bakterinės ligos) – ant lapų atsiranda tamsios dėmės, gali būti dėl perteklinės drėgmės, menko apšvietimo ar užteršto vandens.
- Kenkėjai – voratinklinės erkutės, tripsai, skydamariai. Jie labiausiai plinta per sausras ir sausą orą.
Geriausia prevencija – tinkama priežiūra ir švarios auginimo sąlygos. Esant ligų požymiams, veiksmingiausia pašalinti pažeistas augalo dalis, dezinfekuoti įrankius, o esant kenkėjams – naudoti specialius natūralius arba cheminius preparatus pagal gamintojo instrukcijas (The American Phytopathological Society).
Dažniausios auginimo klaidos
- Perlaistymas – anturiai jautrūs vandens pertekliui, šaknys greitai pelija ir puva.
- Netinkama šviesa – per tamsioje vietoje išblunka lapai, nežydi.
- Per didelis arba per mažas vazonas – dideliame vazone kaupiasi drėgmė, mažame suspaudžiamos šaknys.
- Trąšų perteklius – gali nudeginti šaknis ir stabdyti žydėjimą.
- Užmirštamas oro drėkinimas – sausas oras sukelia lapų galiukų rudavimą, skatina kenkėjų dauginimąsi.
Naudingi patarimai anturio žydėjimui skatinti
- Užtikrinkite 18–24°C temperatūrą ir 60–80 % oro drėgmę – abi sąlygos svarbiausios žiedų formavimuisi.
- Netręškite žiemą – leiskite augalui pailsėti, aiški poilsio fazė skatina kitąmet gausų žydėjimą.
- Pašalinkite senus, nuvytusius žiedus ir lapus: daugiau energijos skiriama naujų žiedų augimui.
- Periodiškai nuvalykite lapus drėgna šluoste – švarūs lapai geriausiai įsisavina šviesą.
Paplitę mitai apie anturį
- Mitas: anturis žydi be pertraukos ištisus metus.
Faktas: natūraliai anturis žydi 2–3 mėnesius, vėliau stoja trumpa poilsio fazė. Nuolatinis žydėjimas – išimtis, ne taisyklė. - Mitas: anturis ypač nuodingas žmogui.
Faktas: kaip ir dauguma gegužraibinių, anturis turi kalcio oksalato kristalų, kurie gali dirginti gleivinę, tačiau rimtų apsinuodijimų atvejai reti. Svarbu neleisti žaisti vaikams ar gyvūnams su lapais. - Mitas: anturis netoleruoja trąšų.
Faktas: teisingai ir saikingai naudojamos trąšos svarbios žiedų formavimuisi, ypač aktyvaus augimo laikotarpiu.
Įdomūs faktai apie anturį
- Anturio žiedynai dėl savitos formos dažnai vadinami „flamingo žiedais“ (The Spruce).
- Anturių giminėje – rūšių su ypač įmantriais, aksominiais lapais, pvz., Anthurium clarinervium.
- Anturio žiedynas išskiria lakiąsias medžiagas, kurios traukia specifinius apdulkintojus – vabalus bei muses (Encyclopedia Britannica).
Santrauka ir rekomendacijos
Tinkamai prižiūrimas anturis – ilgalaikis ir išraiškingas namų ar biuro akcentas, puošiantis aplinką savo dekoratyvumu bei spalvingais žiedais. Svarbiausia – užtikrinti augalui pakankamai šviesos, laistyti tik tada, kai substratas pradžiūsta, palaikyti aukštą oro drėgmę ir pasirinkti purų, laidų vandeniui substratą. Dėl savo nereiklumo ir ilgo žydėjimo laikotarpio anturiai pelnytai vertinami pradedančiųjų ir patyrusių augintojų tarpe.
Norint išvengti ligų ir užtikrinti optimalų augimą, svarbu laikytis pagrindinių priežiūros rekomendacijų: vengti perlaistymo, užtikrinti oro judėjimą, reguliariai valyti lapus nuo dulkių bei stebėti, ar nėra ligų ar kenkėjų požymių. Persodinkite anturius pagal poreikį, naudingas poilsio laikotarpis žiemą be trąšų. Prireikus specifinių patarimų – kreipkitės į botanikos specialistus ar augalų augintojus. Taip anturis taps ilgai žydinčiu ir džiuginančiu namų augalu.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
