Skylės kieme dažniausiai kelia rūpesčių bet kuriam namų savininkui. Tuščią ertmę reikia užpilti žemėmis, užsėti ar užsodinti žole, o tai reikalauja laiko ir pastangų. Paprastai visi sutaria, kad nesmagu, kai gyvūnai sudrumsčia kiemo veją, bet kyla klausimas – kaip elgtis, kai duobes užkasa ne keturkojai, o vaikai, ir dar žaisdami išgalvotus žaidimus?
Viena šeima anksčiau ar vėliau susidūrė būtent su tokia situacija, kai kelių namų atstumu gyvenančių kaimynų vaikas vis grįždavo kasti duobių jų kieme. Galiausiai šeimininkams teko paprašyti, kad taip nebedarytų, tačiau netikėtai jie buvo apkaltinti „blogiečiais“.
Vaikų fantazija ir ribos kieme
Šeimininkai gyvena ramioje priemiestyje, su kaimynais draugiškai sutaria, tad niekas nesitikėjo, jog paprastas vaikų žaidimas virs konfliktu. Viskas prasidėjo tuo, kad maždaug devynerių ar dešimties metų berniukas iš kaimynystės pamėgo įsijausti į pirato vaidmenį – užsidėjęs akių raištį ir pasigaminęs kartoninį kardą, drąsiai šaukdavo prakeiksmus voverėms bei įsivaizduodavo nuotykius.
Iš pradžių šeimininkai nesureikšmino, kai šalia tvoros pamatė mažas duobutes ir manė, jog čia prasiautė laukiniai gyvūnai. Tačiau su laiku išraustos vietos didėjo, o vieną dieną jie patys užklupo vaiką kasantį kiemą.
Už namo netoli sandėliuko visa veja buvo sudraskyta – žolės gumulai mėtėsi į visas puses, o vienas medis puikavosi „žemėlapiu“, prisegtu lazdele. Paklausus, ką jis daro, berniukas atsakė, kad „laidoja savo lobį“. Šeimininkas mandagiai priminė: „Tai – mano kiemas, čia kasti negalima“, ir berniukas nubėgo namo.
Kitos dienos rytą už pastogės vejos savininkas aptiko naują, dar didesnę duobę ir pusiau užkastą vaikišką dėžutę su „lobiu“. Jis ją surado, grąžino vaikui ir užsuko pas berniuko mamą.
Skirtingas požiūris į vaikų kūrybiškumą
Pagal vaiką globojančios moters reakciją buvo aišku, jog incidentas ją nustebino: ji gynė sūnaus veiklas bei aiškino, kad vaikas paprasčiausiai lavina kūrybiškumą. Šeimininkas priėmė šią mintį, tačiau pabrėžė, kad nenorėtų, jog šis kūrybiškumas pasireikštų pažeidžiant svetimą turtą.
Mama nebuvo linkusi nusileisti: „Gal galėtumėte tiesiog leisti jam pažaisti? Vis tiek jūsų žolė nėra ypatinga.“ Tačiau šeimos, kuriai priklauso kiemas, pozicija buvo tvirta. Tą patį vakarą iš mamos atėjo žinutė, jog vaikas jaučiasi pažemintas ir jo kūrybiškumas buvo užgniaužtas. Pasak mamos, mažasis net valandą verkė dėl to, kad šeimininkas tapo „piktadariu jo istorijoje“.
Kaip reaguoja kiti bendruomenės nariai?
Ši istorija sulaukė gausybės atgarsių: dauguma aplinkinių palaikė šeimininką ir pritarė, jog kiemo tvarka – šeimos atsakomybė, nepriklausomai nuo to, kiek žalia veja. Daugelis išreiškė mintį, kad vaikams reikėtų paaiškinti, kodėl svarbu gerbti svetimą nuosavybę, o fantazijos lavinimui galima atrasti kitų vietų.
- Neretai pabrėžiama, kad vaikų saviraiška neturėtų pažeisti kitų žmonių interesų ar nuosavybės.
- Siūloma – jei norisi pilti lobių duobes – tai daryti savo kieme, o ne pas kaimynus.
- Dalis komentarų kvietė tėvus aiškiau riboti vaikų elgesį erdvėse, kurios jiems nepriklauso.
- Kaip pastebėjo kiti, nesvarbu, ar žolė vešli, ar ne – kiekvienas turi teisę į savo tvarką ir ramybę namų aplinkoje.
Tokios situacijos primena, kaip svarbu anksti ugdyti pagarbą kito žmogaus turtui – nes mažos kasdienybės pamokos dės pamatus atsakingam ir empatiškam Suaugusiųjų gyvenimui.
Architektūros ir statybų entuziastė, rašanti apie interjero dizainą, namų statybos procesus ir aplinkos kūrimą. Jos tekstuose gausu praktinių patarimų, kaip susikurti estetišką, patogų ir funkcionalų būstą. Domisi inžineriniais sprendimais, tvaria statyba bei „Pasidaryk pats“ projektais, kurie leidžia išreikšti kūrybiškumą ir taupyti resursus.
