Erškėtis (lot. Rosa) – tai ne tik gražiai žydintis dekoratyvinis augalas, bet ir vertingas vaistažolinis augalas, kurio uogos, žiedai bei lapai šimtmečius naudojami liaudies medicinoje ir mityboje. Erškėčiai yra labai įvairūs – pasaulyje žinoma per 200 rūšių, o Lietuvoje dažniausiai sutinkamas yra paprastasis erškėtis (Rosa canina), žinomas dėl ryškiai raudonų vaisių, vadinamų erškėtuogėmis. Straipsnyje aptarsime erškėčio biologiją, istoriją, maistinę bei gydomąją vertę, praktinį naudojimą ir atsakysime į dažniausiai kylančius klausimus apie šį daugeliui žinomą, bet vis dar nepakankamai įvertintą augalą.
Erškėčio biologija ir rūšių įvairovė
Pagrindinės charakteristikos
Erškėtis priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Tai – daugiametis, dažniausiai krūminis augalas, turintis stiprų stiebą su dygiais, plunksniškai skaldytais lapais ir kvapniais žiedais. Žiedai paprastai būna balti, rausvi ar šviesiai rožiniai, išsiskleidžia pavasarį ar vasaros pradžioje. Vėliau iš jų subręsta rausvai oranžiniai ar raudoni vaisiai – erškėtuogės.
Rūšių įvairovė
- Paprastasis erškėtis (Rosa canina) – labiausiai paplitusi rūšis Lietuvoje ir Europoje, žinoma dėl vaistinių savybių.
- Raukšlėtasis erškėtis (Rosa rugosa) – dažnai auginamas gyvatvorėms, pasižymi didesnėmis ir stambesnėmis uogomis.
- Plaukuotasis erškėtis (Rosa villosa) – atpažįstamas iš apaugusių erškėtuogių ir lapų.
- Kitos rūšys – visame pasaulyje auga dešimtys rūšių, iš kurių kai kurios naudojamos selekcijoje ar dekoratyviniais tikslais.
Erškėtuogių cheminė sudėtis ir maistinė vertė
Pagrindinės medžiagos
Erškėtuogės yra tikras vitaminų, mineralų, antioksidantų šaltinis. Pagal kai kurių jų kiekį jos netgi lenkia populiariausius vaisius ir uogas. Svarbiausios veikliosios medžiagos:
- Vitaminas C – erškėtuogėse jo kiekis gali siekti net 800 mg/100 g džiovintų uogų (daugiau nei citrusiniuose vaisiuose).
- Vitaminai A, E, K, B grupės vitaminai.
- Mineralai – kalis, kalcis, magnis, geležis, fosforas, manganas.
- Flavonoidai ir polifenoliai – stiprūs antioksidantai.
- Organinės rūgštys, pektinai, natūralūs cukrūs.
- Taninai, šiek tiek eterinių aliejų (daugiau žieduose nei vaisiuose).
Didelis vitamino C kiekis ypač svarbus imunitetui, kraujagyslių ir odos būklei, o antioksidantai saugo ląsteles nuo oksidacinio streso.
Gydomosios savybės ir panaudojimas liaudies medicinoje
Tradicinis taikymas
Nuo senų laikų erškėtuogės buvo naudojamos stiprinti organizmą, gydyti peršalimą, stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemą. Ypač plačiai naudotos žiemą, kaip natūralus vitamino C šaltinis, siekiant išvengti skorbutos ir kitų ligų, susijusių su vitaminų stygiumi.
Moksliniais tyrimais pagrįstos naudos
- Imuniteto stiprinimas – vitaminas C kartu su kitais antioksidantais gerina organizmo atsparumą infekcijoms.
- Kraujagyslių apsauga – antioksidantai, flavonoidai ir vitaminas C stiprina kapiliarų sieneles ir mažina „blogojo“ cholesterolio oksidaciją.
- Uždegimų mažinimas – kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikri erškėtuogių junginiai gali padėti mažinti uždegiminius procesus (ypač sąnarių uždegimų atveju).
- Šlapimo takų ir inkstų veikla – liaudiškai erškėtuogės naudojamos kaip lengvas diuretikas.
- Odos būklė – dėl vitaminų ir antioksidantų derinio erškėtuogių ekstraktai naudojami kosmetikoje, skirti gerinti odos elastingumą, mažinti pigmentines dėmes, skatinti atsinaujinimą.
Vis dėlto svarbu paminėti, kad šios savybės gali būti pagalbinės, o gydymui ar ligų prevencijai būtina vadovautis specialistų rekomendacijomis.
Būdingi mitai ir tikrovė
- Mitai: Erškėtuogės gydo visas ligas, pakeičia vaistus, galima vartoti neribotais kiekiais.
- Tikrovė: Erškėtuogės yra vertingas mitybos papildas, tačiau negali atstoti gydytojo paskirtų vaistų. Pernelyg didelis jų vartojimas gali sukelti virškinimo sutrikimus ar alergines reakcijas (ypač sergant inkstų akmenlige arba turint per didelį vitamino C kiekį organizme).
Praktinis naudojimas ir vartojimo formos
Šviežios ir džiovintos uogos
Šviežios erškėtuogės renkamos rudenį, kai pilnai sunoksta (rugsėjo–spalio mėn.). Dažniausiai uogos džiovinamos, kad išsaugotų kuo daugiau vitaminų. Džiovintas uogas galima naudoti arbatoms, užpilams, nuovirams, gaminti marmeladą, sirupus ar uogienes. Dėl didžiulio vitamino C kiekio jos dažnai vartojamos kaip natūralus maisto papildas žiemą.
Erškėčio žiedai ir lapai
Žiedai (birželio–liepos mėn.) taip pat renkami ir džiovinami. Jie dažnai naudojami vaistinėms arbatoms, mišinams, kai kada – kosmetikoje ir parfumerijoje. Lapai gali būti dedami į žolelių mišinius, nors jų gyvybinė vertė mažesnė už vaisių.
Erškėčių aliejus
Erškėčių sėklų aliejus – tai spaudžiamas natūralus produktas, vertinamas dėl didelio nesočiųjų riebalų rūgščių, vitaminų E ir A kiekio. Dažniausiai naudojamas odos priežiūrai, randų mažinimui, smulkių raukšlių lyginimui. Vidiniam vartojimui tinka tik specialiai tam skirtas, kokybiškas aliejus, vartojamas saikingai ir pagal papildų ar gydytojo rekomendacijas.
Maisto pramonėje
Erškėtuogės plačiai naudojamos kaip natūralus dažiklis, džemų, želė, padažų, gėrimų priedas. Dėl švelniai rūgštaus skonio, lengvo vaisiškumo, jos puikiai dera tiek su saldžiais, tiek su pikantiškais patiekalais.
Erškėčių rinkimas, paruošimas ir laikymo ypatumai
Rinkimo laikas ir metodai
Vaisiai renkami vėlai rudenį, kai sunoksta ir tampa sodriai raudoni bei šiek tiek minkšti. Pageidautina rinkti sausą dieną, kad būtų lengviau džiovinti. Prieš džiovinant, rekomenduojama pašalinti uogų kotelius, kartais – ir plaušuotas dalis viduje, kurios gali dirginti gerklę.
Džiovinimas ir laikymas
- Natūralus džiovinimas – paskleidus plonu sluoksniu šešėlyje ar gerai vėdinamoje patalpoje, vengiant tiesioginių saulės spindulių.
- Džiovintuvas – gali būti naudojamas, jei laikomasi žemos temperatūros (iki +40 °C), kad nesuirtų vitaminas C.
- Laikymo trukmė – tinkamai džiovintos erškėtuogės gali būti laikomos iki 2 metų sausoje, tamsioje vietoje, sandarioje taroje.
Galimos rizikos ir atsargumo priemonės
Kada reikalingas atsargumas?
- Erškėtuogės, dėl didelio vitamino C kiekio, netinka žmonėms, sergantiems tam tikromis inkstų ligomis (pvz., linkusiems formuotis akmenims).
- Vartojant dideliais kiekiais, gali sukelti vidurių sutrikimus, rėmenį ar alerginį bėrimą.
- Vaikams, nėščiosioms ir žindančioms moterims rekomenduojama vartoti saikingai ir, esant neaiškumų, pasitarti su gydytoju.
- Išoriškai naudojant aliejų gali pasireikšti alerginės reakcijos, tad pirmą kartą patartina išbandyti mažą kiekį ant nedidelio odos ploto.
Įdomūs faktai ir istoriniai akcentai
- Viduramžiais erškėtuogės buvo laikomos viena iš veiksmingiausių priemonių nuo skorbutos, kol nebuvo žinoma apie vitaminas C šaltinius.
- Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu Didžiojoje Britanijoje iš erškėtuogių buvo gaminami sirupai vaikams ir suaugusiems, siekiant pagerinti sveikatą.
- Erškėtuogių ekstraktai gali būti naudojami natūraliai kosmetikai gaminti – kremams, losjonams, plaukų priežiūros priemonėms.
- Erškėtuogės yra svarbus maistas kai kuriems paukščiams ir žvėrims žiemą.
Patarimai ir rekomendacijos vartotojams
- Vartokite įvairiai – kaip arbatą, uogienę, papildą, salotų priedą ar tiesiog džiovintus vaisius, bet vadovaukitės saikingumo principu.
- Peršalimo sezonu, norint sustiprinti imunitetą, erškėtuogių užpilas gali būti vertingas papildas, bet jei prasideda liga – neatsisakykite gydytojo patarimų.
- Mažiems vaikams ir jautriems asmenims pirmą kartą duokite nedidelį kiekį, stebėkite, ar nepasireiškia alergija.
- Nepamirškite, kad stipriausios gydomosios savybės dažniausiai būdingos laukinėms, natūraliai augančioms uogoms, todėl verta jų paieškoti natūralioje gamtoje, o ne tik prekybos centruose.
Išvados
Erškėtis – tai universalus ir natūralus gamtos turtas, kuriame susijungia grožis, maistingumas ir gydomosios bei praktinės naudos. Teisingas ir saikingas vartojimas gali reikšmingai praturtinti kasdienę mitybą bei stiprinti sveikatą. Kaip ir su daugeliu natūralių priemonių, svarbu vadovautis protingumu, domėtis naujausiais moksliniais tyrimais bei, kilus abejonėms, pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
