Graikiniai riešutmedžiai (Juglans regia) yra vieni populiariausių vaismedžių tiek soduose, tiek komercinėse plantacijose. Jie vertinami dėl maistingų riešutų, vertingo medienos, ilgaamžiškumo ir dekoratyvios išvaizdos. Tačiau nemažai sodininkų ir ūkininkų susiduria su problema – graikinis riešutmedis nedera arba dera labai menkai. Kodėl taip nutinka, kokie veiksniai lemia menką derlių ir ką galima pakeisti, kad graikinis riešutmedis derėtų gausiai ir kasmet? Atsakymus į šiuos klausimus pateiksime remdamiesi sodininkystės mokslu, patyrusiais agronomais ir autoritetingomis šaltinių analizėmis.
Graikinis riešutmedis: pagrindinės charakteristikos
Graikinis riešutmedis – stambus, ilgaamžis lapuotis medis, kurio derlingumo laikotarpis gali tęstis kelis šimtmečius. Dažniausiai pradeda derėti ne anksčiau kaip po 8–10 metų, o kai kurios veislės – ir dar vėliau. Medžiai žydi gegužės–birželio mėnesiais, o riešutai subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Dėl šilumamėgiškumo graikinis riešutmedis labiausiai žinomas pietinėse, vidutinio klimato zonose, tačiau daug žadančios veislės sėkmingai sodinamos ir Lietuvoje.
Graikinio riešutmedžio nederingumo priežastys
Klimato ir oro sąlygų įtaka
- Vėlyvos pavasario šalnos. Graikiniai riešutmedžiai labai jautrūs vėlyvoms pavasario šalnoms, kurios gali pažeisti besiskleidžiančius pumpurus ir žiedus. Pažeisti žiedai dažnai nesubrandina riešutų arba jie būna mažyčiai, netaisyklingi.
- Per vėsūs ar permainingi orai žydėjimo metu. Jei per žydėjimą iškrenta daug lietaus ar oro temperatūra nukrenta žemiau 10 °C, žiedus sunkiai apdulkina vėjas ar vabzdžiai – trūksta polinacijos, nesusidaro užuomazgų.
- Sausra ir karštis. Ilgalaikė sausra sutrikdo medžio augimą ir skatina besiformuojančių riešutų kritimą. Karštis gali pažeisti jaunas užuomazgas, ypač jei kartu trūksta drėgmės.
Dirvožemio ir vietos pasirinkimas
- Netinkama dirvožemio rūgštingumas. Graikiniam riešutmedžiui reikalingos neutralios (pH 6,5–7,5) arba silpnai šarminės dirvos. Per rūgščiose ar per sunkiose, neišpiltose dirvose šaknys blogai vystosi, medis būna silpnas ir neveda vaisių.
- Vandens sąstingis. Staigiai prisigerianti arba nuolat užmirkstanti dirva kenkia riešutmedžių šaknims, jos pradeda pūti, medis jaučia stresą ir nedera.
- Atvirumas vėjams, netinkamas mikroklimatas. Stiprios vėtrungės ar nuolatiniai vėjai ardo žiedus ir dar labiau apsunkina natūralią apdulkinimą.
Biologinės ir fiziologinės priežastys
- Veislės savybės. Kai kurios veislės natūraliai dera periodiškai – kas antrus metus. Kiti slypintys priežastys – ilgas juvenile (nevaisingas) laikotarpis ar polinkis į žiedų sterilumą.
- Skirtingas žiedų išsiskleidimo laikas. Graikinių riešutmedžių žiedai yra vienalyčiai (vyriški, moteriški), tačiau dažnai išsiskleidžia ne vienu metu – ši savybė (dichogamija) mažina savidulkės galimybes, ypač jei nėra netoliese kitų žydinčių medžių.
- Pernelyg jaunas amžius. Graikiniam riešutmedžiui reikia kantrybės: dauguma veislių dera tik pasiekus 8–12 metų amžių, o kai kurios reikalauja dar daugiau laiko.
- Per didelis derliaus apkrovimas (angliavandenių išeikvojimo sindromas). Jei praėjusiais metais medis davė labai gausų derlių, kitais metais dažnai dera menkai arba visai nedera, nes augalas „išsekęs“ – trūksta maistinių medžiagų atkurti žiedinius pumpurus.
Ligos bei kenkėjai
- Ant žiedų ir jaunuose ūgliuose plintančios grybelinės ligos. Toks kaip antraknozė ar bakterinės dėmėtligės labai pažeidžia žiedus ir jaunas užuomazgas, ypač lietingu metu.
- Kenkėjai. Lapgraužiai, krovinių vabalai, šaknų kenkėjai (pvz., riešutmedžio šaknų vystymosi lervos, nematodai) žaloja tiek šaknų, tiek žiedų dalis, dėl to sumažėja apsivaisinimas ir derlius.
Pagrindiniai sprendimai ir rekomendacijos
Teisinga vietos ir dirvožemio parinkimas
- Graikinį riešutmedį sodinkite gerai drenuotoje, derlingoje, šiek tiek kalkingoje dirvoje. Venkite žemumų, kur kaupiasi šaltas oras ir gali užsistovėti vanduo.
- Sodinkite atokiau nuo stiprių vėjų, apsaugokite – gyvatvore, pastatais, kitais medžiais, tačiau ne per arti, kad nekonkuruotų dėl liksmo.
- Prireikus koreguokite dirvožemio rūgštingumą: per rūgščias dirvas galima kalkinti, taip pat drenuoti užmirkstančias vietas.
Tinkamas sodinimas ir genėjimas
- Renkantis riešutmedžio sodinuką, verta atsižvelgti į zonos klimatą ir rinktis šalčiui atsparesnes veisles.
- Graikiniai riešutmedžiai nebijo genėjimų, tačiau ankstyvaisiais metais svarbu formuoti taisyklingą, stiprų vainiką. Per daug genint esant brandai galima pašalinti perteklius šakas, daugiau šviesos padės užsimegzti daugiau žiedų.
Derlingumo skatinimas apdulkinimu
- Dėl dichogamijos (skirtingas vyriškų ir moteriškų žiedų aktyvumo laikas) rekomenduojama toje pačioje teritorijoje, 10–20 metrų atstumu, sodinti kelis (bent 2–3) skirtingas veisles ar net to pačio amžiaus riešutmedžius. Tai gerokai padidina efektyvaus apdulkinimo tikimybę ir didina derlių.
- Beei žydėjimo laikotarpiu pasodinti netoliese bitininkų avilių padeda, nes bitės ir kiti vabzdžiai papildomai apdulkina žiedus.
- Kartais naudojami net mechaniniai žiedų purtymai. Komerciniuose ūkiuose tam tikrais atvejais taikoma ir papildomų žiedadulkių išpurškimas – tai padidina apdulkintų žiedų kiekį.
Optimalus tręšimas ir laistymas
- Medžiams reikia pakankamai azoto, fosforo, kalio, kalcio ir mikroelementų. Ypač svarbus fosforas žiedų pumpurų mezgime.
- Vasaros sausros laikotarpiu būtinas papildomas laistymas, ypač jauniems medžiams. Subrendę medžiai geba ištverti trumpas sausras, tačiau ilgesnis drėgmės trūkumas smarkiai mažina riešutų užsimezgimą.
- Trąšų pertieklius, ypač azoto, gali skatinti lapų augimą, bet ne žiedų formavimąsi, tad jų kiekį svarbu parinkti atsakingai ir pagal dirvos analizę.
Ligos ir kenkėjų kontrolė
- Norint sumažinti grybelinių ligų (tokios kaip antraknozė, bakterinės dėmėtligės) riziką, svarbu šalinti nukritusius ir ligotus lapus rudenį bei pavasarį, nenaudoti nepatikrintų organinių trąšų. Jei liga jau plinta – pagal oficialias rekomendacijas galima naudoti leistinus fungicidus.
- Kova su kenkėjais pagrįsta biologiniais kontrolės metodais (pvz., natūralūs priešai skatinami sodinant tam tikras gėles ar krūmus) arba, esant didesniam užkrėtimui, taikant augalų apsaugos produktus, laikantis rekomendacijų ir teisės aktų.
Mitai ir klaidingi įsitikinimai dėl graikinio riešutmedžio nederėjimo
- Viena dažniausių klaidų – įsitikinimas, kad graikiniai riešutmedžiai visada dera kasmet, nepriklausomai nuo priežiūros ir vietos. Realybėje šis medis gana reiklūs ir lėtai bręstantys.
- Kitas mitas – „graikinis riešutmedis dera tik labai šiltose šalyse“. Šiuolaikinės šalčiui atsparesnės veislės gerai dera ir Lietuvoje, tačiau itin svarbi tinkama vieta ir veislės parinkimas.
- Manoma, kad medis nedera, nes jam visada trūksta mineralinių trąšų. Dažnai ne derlių lemia maistinių medžiagų trūkumas, o biologinės savybės, augalo amžius ar žiedų apdulkinimo problemos.
Patarimai ir gairės sodininkams
- Geriausia sodinti 2–3 skirtingas arba bent jau kelerius riešutmedžius, kad būtų užtikrintas geresnis apdulkinimas.
- Kiekvienais metais apžiūrėti medį dėl ligų bei kenkėjų, jei reikia – imtis apsaugos priemonių.
- Reguliariai atlikti dirvos tyrimus ir tręšti pagal dirvos analizės rekomendacijas – taip išvengsite tiek medžiagų trūkumo, tiek pertekliaus.
- Atsiminkite, kad pilnai subrendęs riešutmedis turi daug lapijos – rūpinkitės erdve, neapkraukite jo artimais kaimynais.
- Turėkite kantrybės – gausus ir reguliarus derlius išauga tik brandžiuose, tinkamai prižiūrimuose ir nepervargintuose medžiuose.
Santrauka
Graikinis riešutmedis nedera dėl įvairių veiksnių – klimato sąlygų, netinkamos vietos ar dirvos, amžiaus, veislės specifikos, žiedų apdulkinimo sunkumų, ligų ar netinkamos priežiūros. Norint, jog šis medis kasmet subrandintų gausų riešutų derlių, būtina kantrybė, žinios ir nuosekli priežiūra – nuo tinkamo vietos ir veislės pasirinkimo, dirvos paruošimo, iki apsaugos nuo ligų ir apdulkinimo gerinimo būdų. Rinkitės autoritetingus šaltinius, atsižvelkite į vietos sąlygas bei konsultuokitės su specialistais – tai raktas į sėkmingą ir ilgalaikę graikinio riešutmedžio derlių.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
