Vienas iš paprasčiausių gyvenimo džiaugsmų – paragauti sultingo, prinokusio, namuose užauginto pomidoro, kai saldumas ir rūgštumas susilieja tobuloje darnoje. Tačiau kuris pomidoras yra gardžiausias? Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Pomidorų skonis susiformuoja dėl augalo chemijos ir auginimo aplinkos – oro temperatūros, saulės, lietaus kiekio bei dirvožemio sudėties. Net auginant tą pačią veislę, skonis gali kisti priklausomai nuo šių sąlygų.
Kokios pagrindinės pomidoro skonio sudedamosios dalys?
Pomidoro skonį lemia saldumo ir rūgštumo santykis bei aromatingos lakiosios medžiagos, kurių įtaka vis dar intensyviai tiriama. Nors lakieji junginiai mokslininkams sukelia daug klausimų, apie rūgštis ir cukrus žinoma daugiau. Akivaizdu, kad vieni pomidorai atrodo saldesni, o kiti – rūgštesni. Taip yra todėl, kad tie, kuriuose daug rūgščių ir mažai cukraus, visada bus rūgštaus, kartais net aitro skonio. Priešingai, jei pomidore daug cukrų ir mažai rūgščių, jis bus saldus. Jeigu abu kiekiai maži, skonis bus blankus. Labiausiai daugelio vertinamas yra toks pomidoras, kuriame ir rūgščių, ir cukrų randama panašiai, todėl skonis tampa harmoningas.
Yra ir kitų priežasčių, lemiančių pomidoro skonio stiprumą ir rūgštumo bei saldumo balansą. Pomidoro skonį lemia augalo genetika sąveikoje su aplinka. Šią išvadą patvirtina daug metų pomidorus selekcionuojantys specialistai.
Pateikiame keletą rekomendacijų, kaip atsižvelgiant į pomidorų veisles ir auginimo būdus išgauti kuo geresnį skonį:
- Dydis. Vyšniiniai ir smulkūs vynuoginiai pomidorai sukaupia daugiau cukrų nei stambieji pomidorai, todėl jų skonis saldesnis. Norint itin saldaus pomidoro, verta auginti vyšninį tipą.
- Spalva. Skirtingose veislėse esantys pigmentai nulemia ir skirtingą rūgščių bei cukrų santykį. Pvz., oranžiniai ar geltoni pomidorai įprastai būna švelnesnio, mažiau rūgštaus skonio nei raudoni. Kai kurie tamsūs pomidorai, gauti kryžminant žaliuosius ir raudonuosius tipus, garsėja itin sodriu ir sudėtingu skoniu, kuris vieniem patinka, o kitiems ne. Ne visada geltonas pomidoras bus mažiau rūgštus nei raudonas ar tamsus – dažnai skonį nulemia ne tik rūgštingumas, bet ir cukraus kiekis bei kiti junginiai. Patartina paragauti įvairių spalvų, kad atrastumėte jums tinkamiausią.
- Lapai. Gausi, vešli lapija leidžia pomidorams efektyviau panaudoti saulės šviesą, kad augalai galėtų sintetinti cukrus ir skonio junginius. Paveldimos veislės įprastai turi daugiau lapų nei specialiai rinkai išvesti hibridai, tad dažnai skiriasi skoniu. Siekiant stipraus pomidoro skonio, būtina rūpintis lapų sveikata.
Ar senosios veislės tikrai gardesnės nei hibridai?
Didžioji dalis paveldimų veislių, visiškai sunokę, įgauna ypatingai minkštą struktūrą – jų ląstelės lengvai plyšta, o sultys kartu su skonio junginiais pasiskirsto burnoje. Tuo tarpu prekybos centruose parduodami pomidorai dažniausiai veisiami taip, kad būtų atsparūs transportavimui ir ilgiau išliktų tvirti, todėl skonis lieka antrame plane. Visgi yra daug hibridinių veislių, skirtų namų daržininkams, kuriose išskirtinis skonis yra prioritetas. Tokios veislės atrenkamos įvairiais aspektais, tarp jų ir pagal skonio savybes.
Kaip išauginti skanų pomidorą
Nesvarbu, kokią veislę pasirinksite – skonį visada veiks ir auginimo sąlygos. Pavyzdžiui, ta pati veislė viename regione gali būti kur kas gardesnė nei kitame, kur klimatas šiltesnis ar drėgnesnis.
- Dirvožemis. Norint pasiekti ryškiausią skonį, verta dirvą papildyti gausiu kiekiu organinių medžiagų, užtikrinti, kad pakaktų kalio ir sieros, o artėjant vaisių brandai – palaikyti saikingą drėgmę; sausas dirvožemis didina skonio stiprumą. Sunki, molėta žemė geriau išlaiko maisto medžiagas nei smėlinga, ypač svarbu, jei trūksta sieros ar kitų elementų.
- Temperatūra. Ideali dienos temperatūra pomidorams – apie 26–29 laipsnius Celsijaus, o naktį – 10–18 laipsnių. Jei temperatūros pernelyg aukštos, gali būti sunku užtikrinti vaisių mezgimą ar skonio komponentų formavimąsi. Auginant tokiose sąlygose verta rinktis vietovei tinkančius hibridus.
- Saulė. Stipri saulė skatina fotosintezę, kurios metu pomidoras kaupia angliavandenius ir kitas skonio medžiagas – cukrus, rūgštis ir įvairius junginius. Idealu, jei pomidoras kasdien gauna bent 8 valandas tiesioginės saulės. Drėgnuose, apniukusiuose kraštuose su mažais paros temperatūrų svyravimais skonį sunkiau išgauti, bet kai kurios paveldimos veislės čia tinka labiau nei kitos.
Galiausiai kiekvienam skonis unikalus, tad verta eksperimentuoti su skirtingomis veislėmis ir atsižvelgti į regionines rekomendacijas. Štai keletas populiarių pasirinkimų:
- Pasirinkus sodrias vyšniines veisles, tokias kaip Husky Cherry Red, Sun Sugar, Black Cherry ar Super Sweet 100, galima mėgautis gardžiais užkandžiais. Šiek tiek didesni „juliet“ tipo pomidorai taip pat itin universalūs.
- Išraiškingo, subalansuoto skonio galima tikėtis iš tokių kaip Bonnie Original, Big Beef, Red Beefsteak, Better Boy, Cherokee Purple ir įvairių pripažintų veislių.
- Stambūs pomidorai su mažiau rūgšties ar ryškiu saldumu – Lemon Boy, paveldo veislė Mr. Stripey, Bush Goliath bei Black Prince.
Praktiškas, išradingas ir kruopštus vyras, kuris mėgsta viską pasidaryti pats. Nuo vaikystės domėjosi, kaip veikia įvairūs daiktai, o vėliau tai pavirto į aistrą statybai, interjerui ir inžinerijai. Po daugelio metų darbo statybų sektoriuje, jis nusprendė savo žiniomis pasidalinti su kitais – taip gimė jo tinklaraštis, kuriame aptaria viską: nuo grindų dangos pasirinkimo iki sodo tvarkymo patarimų.
