Kai buvau aštuonerių, mano šeima atsikraustė į naujus namus. Kieme plytėjo baseinas, o žema tvorelė leido greitai susibičiuliauti su kaimynu. Vis dėlto žemas aptvėrimas reiškė ir gan mažai privatumo mūsų šeimai.
Tėvai ilgai svarstė, kaip apželdinti kiemą, kad būtų daugiau jaukumo. Didesnė tvora būtų reiškusi, jog reikia griauti senąją, o medžiai atrodytų puikiai, tačiau jų gilios šaknys galėjo pažeisti baseino pamatus.
Po daugybės svarstymų pasirinkimas krito ant bambuko. Jis sparčiai auga, tankėja ir gali tapti natūralia bei aukšta ekranu – baseino pusėje vis dar liktų matoma tvorelė.
Pasirodė, kad tai buvo didelė klaida.
Bambuko kieme iškilę sunkumai
Bambukas garsėja savo greitu augimu – ši savybė ir masino tėvus, kai jie ieškojo sprendimo. Žemai augančios šaknys neturėjo kelti grėsmės baseinui, o augalui reikėjo visai mažai laistymo ir priežiūros, tad atrodė nepriekaištingai tinkamas žaliuojančiam, karštumu garsėjančiam kiemui.
Viskas prasidėjo tikrai įdomiai: bambukas pritraukė daugybę pašnekesių per tėvų rengiamus susitikimus. Tačiau kur kas daugiau buvo vargo, nei privalumų, ir po kurio laiko šeimai nebekilo abejonių – augalo išskirtinumas to nevertas.
Netikėti rūpesčiai su lapų kritimu
Vienas didžiausių neapgalvotų niuansų – greitai augantis bambukas nuolat barsto lapus. Lapai krito ne tik ant žemės, bet ir į baseiną, tad jo priežiūrai teko skirti daugiau laiko nei bet kada anksčiau. Kasdien ar bent jau kas savaitę reikėjo semti lapų „derlių“ tiek iš savo, tiek ir iš kaimynų teritorijos.
Laimei, kaimynai buvo geri pažįstami, tačiau ir jie turėjo savo baseiną. Jie tikrai būtų turėję teisę nuolat skųstis dėl netvarkos, kurią sukelia mūsų augalų pasirinkimas. Be to, mes patys vis garsiau reikšdavome nepasitenkinimą dėl bambuko sukeliančių rūpesčių.
Bambuko neišrankumas ir nevaldomumas
Vaikystėje su draugais nuolat bėgiodavome po kiemą. Tačiau užaugintas bambukas sunkiai pasiduoda tvarkymui: lapai visur, stiebeliai auga neprognozuojama kryptimi. Paprastomis sodo žirklėmis jų nepavykdavo apkarpyti, o dalis stiebų jau lenkėsi virš baseino. Lapai krito tiesiai į vandenį, o žaidimai kieme virto nuolatiniu kliūčių ruožu. Bambuko šakos, kaip botagai, skaudžiai plakdavo odą, tad galiausiai teko sutikti – vaikų žaidimai kieme nebe tokie smagūs.
Išnaikinti bambuką – ypač sunku
Visų šių dalykų paveikti, tėvai nusprendė atsisakyti bambuko, nors kurį laiką vis laukė, kad gal augalas sustos „siautėti“. Šį sprendimą teko priimti net keturis kartus.
Bambukas garsėja ypatingu ištvermingumu. Net menkiausias šaknelės likutis dirvoje reiškė, kad po kelių savaičių bambukas vėl imdavo atželiauti. Taip pasikartojo tris kartus.
Tėvai buvo priversti samdyti specialistus ne kartą, tad tokia augalo kova tapo ne tik nervų, bet ir nemažų finansų kainavusiu procesu. Prireikė daug kantrybės, ir kai galiausiai išnyko paskutiniai bambuko daigai, beliko jaustis, tarsi šis augalas vis tiek laimėjo šį mentalinį karą.
