Portulaka, dažnai žinoma kaip samaninė rožė, yra žemaūgė gėlė, kuri daugeliui sodininkų tampa puošmena lysvėse ir gėlių vazonuose. Nors dauguma ją augina kaip vienmetę, saulėtose vietose portulaka gali pati išbarstyti sėklas ir antrą sezoną atsinaujinti toje pačioje vietoje, elgdamasi tarsi daugiametė. Šios augalo stiebai ramiai plečiasi dirvoje, sudarydami margaspalvį kilimą.
Portulakos išvaizda ir savybės
Šviesiai žalios, adatėles primenančios, pusiau sukulentinės portulakos lapeliai padeda augalui atlaikyti sausras ir kaitrą. Portulakos puikiai tinka auginti šalia takelių ar kiemo kraštų, kur dažnai pritrūksta drėgmės. Be to, jos ryškiaspalviai žiedai vilioja įvairius apdulkintojus – nuo bičių bei drugelių iki kolibrių, o vazonuose portulaka gerai dera su kitomis saulę mėgstančiomis gėlėmis.
Šio augalo veislės pasižymi plačia spalvų gama – nuolat atsiranda naujų porūšių, pasižyminčių ypatingomis, prikaustančiomis akį spalvomis. Spalvingi žiedai džiugina visą vasarą, o pašalinus peržydėjusius žiedus, augalas nuolat leidžia naujus pumpurus. Portulaka puikiai tinka kaip žema danga šiltuose ir saulėtuose soduose.
Portulakos auginimas ir priežiūra
Norint sėkmingai auginti portulakas, reikėtų laikytis kelių paprastų taisyklių. Rinkitės gerai apšviestą, tiesioginės saulės pripildytą vietą ir atvirą plotą, kuris nebūtų užgožtas aukštų augalų. Geriausia vieta – gėlyno ar vazonų priekyje, kad portulakos ryškios spalvos būtų gerai matomos. Jeigu galimybės leidžia, karštose, atvirose vietose portulakos žydi ir auga gausiau.
Tiesa, kai kurios naujesnės portulakų veislės net ir pusiau pavėsyje puikiai vystosi, ypač jei šviesiausia dienos dalis yra popietinė.
Dirvos reikalavimai
Portulaka nėra reikli žemei, tačiau geriausiai ją auginti purusioje, smėlingoje ir laidžioje dirvoje. Augalas lengvai ištveria ir skurdžią, netgi akmenuotą žemę, bet sunkūs moliai gali stabdyti šaknų vystymąsi ir netgi sukelti puvinį. Gerai pravalyti dirvai tinka ir truputis priesmėlio ar velėninės žemės, reikėtų vengti ypač sunkios, užmirkstančios dirvos.
Laistymas
Portulakos mėgsta sausą dirvą ir lengvai pakelia trumpalaikes sausras, tačiau intensyvaus žydėjimo laikotarpiu pravartu augalus retkarčiais palaistyti, ypač per karščius. Taip išvengsite sudžiūvusių žiedpumpurių ir pailginsite žydėjimo periodą.
Atsparumas orams
Šios gėlės kilusios iš Pietų Amerikos, todėl puikiai toleruoja aukštas temperatūras ir net nebijo didelės drėgmės. Todėl portulakos puikiai tiks vietoms šalia įkaitusių grindinio ar betono paviršių. Kai kurios naujos veislės geba anksčiau užmegzti žiedus ir žydi net vėsesnėmis dienomis, išsiskirdamos pavasario pradžioje ar rudens pabaigoje.
Tręšimas
Jei dirva pakankamai derlinga, portulakų tręšti nereikia. Geriau kartais įmaišyti komposto ar natūralių dirvos gerintojų vietoj mineralinių trąšų – augalas taip gaus visavertiškas medžiagas ir išliks stiprus.
Populiariausios portulakos rūšys ir veislės
Portulakos vardu žymima daugiau nei šimtas skirtingų augalų rūšių. Dažnai paprastoji portulaka (vadinama ir daržine portulaka) auga kaip piktžolė, nors ji valgoma ir pasižymi storais, sultingais lapais.
Pagrindinė dekoratyvinė rūšis – dailialapė portulaka, kurios ilgoki, spygliukus primenantys lapeliai lengvai atpažįstami. O portulaka su platesniais lapais (wingpod purslane) skiriasi savo išvaizda ir ypač tinka šiltnamiuose ar vazonuose. Rinkitės naujesnes hibridines veisles su dvigubais žiedais ar dvispalviais žiedlapiais, jei norite įvairovės ir ypatingų efektų savo sode.
Genėjimas ir formavimas
Per vasarą portulakos kartais išauga ilgesnėmis šakomis – jei jos pradeda išsikraipyti, augalą galima patrumpinti. Panaikinkite peržydėjusius žiedus ir apdžiūvusius ar parudavusius pumpurus – tai skatins naujų žiedų formavimąsi net po liūčių ar vėsesnio oro.
Dažni sunkumai ir kenkėjai
Portulakos – itin nereiklus ir retai kenkėjų užpuolamas augalas. Dažniausiai rūpesčių kelia per sunki ir drėgna žemė: joje šaknys gali pradėti pūti, augalas vysta. Sprendimas paprastas – pasirūpinkite, jog dirva būtų laidi vandeniui, įmaišykite smėlio ar trupučio velėninės žemės.
Kartais augalo lapai ir šakos ima ilgėti ir retėti – tokiu atveju galima nugenėti ilgus ūglius. Tai atgaivins augalą ir paskatins žiedų formavimąsi iki pat rudens.
Kaip dauginti portulaką
Naujas portulakos augalas užauginamas paprastai – vasarai prasidėjus galima nupjauti dalį stipresnio stiebo, įkišti į drėgną žemę ir palaikyti šiltoje, apšviestoje vietoje. Po kurio laiko jis prigis ir pradės auginti naujus ūglius bei žiedus.
Portulakos žydėjimas
Šios gėlės žiedai paprastai ima skleistis jau birželio viduryje ir džiugina iki rudens. Jei pastebite, kad žiedų sumažėjo ar augalas atrodo nuvargęs, pašalinkite peržydėjusius žiedus ir apmirusius ūglius – tai paskatins naujus pumpurus. Portulakų žiedai dažniausiai neturi kvapo, tačiau jų ryškios spalvos ypač patinka apdulkintojams.
Spalvų gama aprėpia visas vaivorykštės spalvas, išskyrus mėlyną. Taip pat yra ir dviejų spalvų veislių, kurių žiedlapius puošia dryžiai ar taškeliai. Kiekvienas žiedas žydi apie dvi savaites, tačiau nuolat formuodamiesi nauji pumpurai užtikrina, kad sode netrūktų spalvų iki rudens pabaigos.
Pastabos apie portulaką
Portulaka ir portulaka-plevelė dažnai painiojamos tarpusavyje – pastaroji auga kaip piktžolė ir mėgsta sausas, akmenuotas vietas. O dailialapė portulaka dažniausiai pasirenkama gėlynų papuošimui. Kai kada portulaka gali atsinaujinti pati, išbarstydama sėklas ten, kur yra daug saulės ir šilumos. Vienintelė nuolat žydinti portulakos rūšis – veislė su platesniais lapais.
Visoms portulakoms būdinga ištvermė – tiek kaitros, tiek stiprios saulės sąlygomis. Dėl šių savybių ji idealiai tinka ir patyrusiems, ir naujiems sodininkams, svajojantiems apie spalvingą, mažai priežiūros reikalaujantį sodą vasarai.
