Potosas (Epipremnum aureum) – labai nereikli ir daugybės namų augalų mėgėjų pamėgta kambarinė gėlė. Ši vijoklinė atogrąžų rūšis iš Ramiojo vandenyno regiono lengvai auginama tiek pradedančiųjų, tiek patyrusių augintojų. Dėl savo ištvermingumo ir minimalių priežiūros poreikių potosas dažnai tampa vienu pirmųjų augalų naujų kolekcijų pradžioje.
Poto priežiūra
Potosai gyvena vidutiniškai penkerius–dešimt metų, tačiau, nuosekliai prižiūrimi, gali tarpti ilgiau. Šios gėlės prisitaiko prie įvairių apšvietimo sąlygų – jos puikiai jaučiasi tiek natūraliame, tiek fluorescenciniame apšvietime. Geriausia jas laikyti ryškioje, tačiau netiesioginėje šviesoje. Jei lapija pradeda blukti ir netenka raštų, augalą verta perkelti šviesesnėn vieton. Labai šviesioje, saulėtoje vietoje gali atsirasti šviesiai gelsvų lapų – tai ženklas, kad augalas perkaista.
Potosas klesti įprastoje, purusioje, gerai drenuotoje kambarinio augalo žemėje. Rekomenduojamas dirvožemio pH – nuo 6,1 iki 6,8. Augalą laistyti reikia tada, kai apie 5 cm viršutinio žemės sluoksnio jaučiasi sausas. Dažniausiai to prireikia kartą arba du per dvi savaites, tačiau žiemą laistymų intervalai ilgėja. Šis augalas gana aiškiai parodo troškulį – palikus šiek tiek nuvytusią lapiją, tereikia palaistyti ir tuojau vėl atgauna gaivą.
Vengiant užmirkusio grunto galima išvengti šaknų puvinio. Temperatūra, palanki augimui, svyruoja nuo 18°C iki 24°C, tačiau svarbu, kad nebūtų mažiau nei 10°C. Didesnė oro drėgmė skatina sodresnį augimą, nors potosas prisitaiko ir sausame ore – drėgnas mikroklimatas namuose sukuriamas laikant augalus kartu arba vonioje.
Auginimo sezono metu rekomenduojama tręšti subalansuotomis kambarinių augalų trąšomis. Optimalus santykis – 3-1-2, tręšiama kartą ar du per mėnesį – tai stiprina bei skatina naujų lapų augimą.
Poto rūšys ir išvaizda
Potosų veislės skiriasi lapų spalvų variacijomis – jos gali būti vienspalvės žalsvos arba puošnios, su baltais, gelsvais, šviesiai žaliais dryžiais bei dėmėmis. Sparčiai augančios ilgos vijoklinės šakelės dažnai per mėnesį paauga 30–45 cm ilgio. Lapai primena širdies formą ir tampa žaviu bet kurios patalpos akcentu.
- Veislės su baltomis ar gelsvomis dėmėmis – subtiliam interjero pagyvinimui
- Veislės su vienspalviais žaliais lapais – išraiškingam žalumos pojūčiui
Genėjimas ir tankinimas
Potosas auga greitai, tad kartais jo ūgliai išilginami ir augalas atrodo išretėjęs. Nors genėti nebūtina, reguliariai trumpinant viršūnes augalas pastorėja, tampa vešlesnis bei išsilaiko norima forma. Norint genėti, švariu aštriu įrankiu šaką nukirpkite keliais centimetrais žemiau mazgo – palikite bent porą lapų antyje. Šiuos darbus geriausia atlikti aktyvaus augimo metu, vengiant genėjimo ramybės laikotarpiu. Geltonus, parudavusius lapus galima paprasčiausiai pašalinti pirštais ar žirklėmis.
Įdomus triukas tankiai lajei suformuoti: nuogą stiebą galima išdėlioti rate, iš jo formuojant vidų žemių paviršiuje, ir tvirtinti sąvaržomis.
Dauginimas
Potosą ypač lengva padauginti auginiais. Tereikia aštrių žirklių, švaraus indo su vandeniu ir vėliau – vazonėlio su žemėmis. Nuskynus sveiką šakelę ir nupjovus ją per mazgą, galima drąsiai pamerkti į vandenį, o po įsišaknijimo – sodinti į dirvą. Nauji augalai puikiai papildo kitus vazonus arba užpildo retėjančią motininę gėlę.
Persodinimas ir vazonų pasirinkimas
Ilgainiui potoso šaknys apima visą vazono erdvę, ir augalas pradeda nuolat vysti nepaisant laistymo – tuomet metas persodinti į didesnį indą. Pastebėjus šaknis, lystančias pro drenažo skylutes, atidžiai išimkite augalą, iškratykite senas žemes ir perkelkite į erdvesnį vazoną su šviežiomis žemėmis. Persodinti lengviau, kai augalas aktyviai auga. Geriausiai pasirinkti vazoną su geru drenažu – molinį, plastiką ar keramiką, o esant mažai šviesos augalui labai tinka moliniai vazonai, nes jie padeda reguliuoti drėgnį.
Potosas puikiai atrodo tiek kabančiuose krepšiuose, tiek makramė laikikliuose, tačiau gali augti ir stiklinėje talpoje su vandeniu. Svarbiausia, kad vanduo būtų švarus, indas – nepralaidus ir sandarus.
Dažni kenkėjai ir ligos
Nors potosai retai nukenčia nuo ligų ar vabzdžių, kartais juos užpuola voratinklinės erkės, amarai, miltuotieji skydamariai bei muselės. Pastebėjus kenkėjus, būtina švelniai nuvalyti lapus švaria skudurėliu arba naudoti natūralias augalinės kilmės priemones. Šaknų puvinį ar lapų dėmes dažniausiai sukelia per dažnas laistymas ir per tamsi patalpa. Sumažinus laistymą ir persodinus į sausą žemę, augalas gali atsigauti.
Dažniausios problemos
- Vienišas geltonas lapas – normalu, bet jei gelsta daug, tikrinkite šaknų būklę ir laistymo įpročius.
- Rudėjantys lapų kraštai – gali būti perlaistymo ar drėgmės stokos ženklas.
- Nuvytę ar svyrantys lapai – dažniausiai augalui trūksta vandens arba šaknys užpildė visą indą.
Pastebėjus didesnių problemų, galima nugenėti kelis sveikus auginius ir sukurti naują augalą.
Kodėl verta auginti potosą?
Potosas – puikus pasirinkimas tiek pradedantiems, tiek pažengusiems augalų augintojams. Jis nereikalauja daug šviesos, paprastai neserga, retai puola kenkėjai, o esant kelioms rūšims bei spalvingumui, tinka beveik visur. Dėl savo ištvermės bei sugebėjimo augti tiek kabant, tiek remiantis atrama, potosas kartais vadinamas „velnio gebenėle“ – augalu, kurį sunku pražudyti. Svarbiausia – pastovus, saikingas laistymas ir tinkama šviesa. Šis augalas ne tik puošia namus, bet ir suteikia galimybę nuolat išmokti ką nors naujo apie augalų priežiūrą.
