Sasafrasas yra natūraliai gamtoje augantis medis, išsiskiriantis ryškiomis rudens spalvomis ir nedideliu priežiūros poreikiu. Šis medis ne tik džiugina akį aromatingais pavasario žiedais, bet ir stebina itin įvairiais lapais – jie gali būti vientisi, vienakampiai arba dviejų skilčių, rudenį nusidažantys geltona, raudona ar oranžine spalva. Susmulkinti sasafraso lapai, kaip ir jo žievė bei šakos, skleidžia malonų aromatą.
Privalumai
Šis medis išsiskiria ištvermingumu – dėl gebėjimo skleistis šaknų atžalomis jis dažnai sodinamas erozijos pažeistose vietose ar ten, kur dirvožemis išeikvotas. Sasafrasas formuoja tankius guotus, tinka natūralizuotoms kompozicijoms bei gyvatvorėms, kur galima leisti jam laisvai plisti, tačiau, esant poreikiui, galima auginti ir pavieniui.
Sasafrasas – dvinamis augalas, tai reiškia, kad vyriški ir moteriški žiedai auga ant skirtingų medžių. Vaisius – melsvai juodos spalvos, kaulavaisis, kurį išaugina tik moteriški augalai, jei netoliese yra vyriškų žiedų. Dauginimui vaisių nebūtina, todėl pakanka vieno medžio, nebent norite, kad jis užmegztų vaisių.
Mitybinė reikšmė laukiniams gyvūnams
Vietinėje gamtoje šio medžio lapai ir žievė tampa maistu elniams, triušiams, meškoms ir kitiems žinduoliams. Sasafraso vaisiais minta įvairūs paukščiai: laukiniai kalakutai, veidrodiniai strazdai bei kiti giesmininkai. Tačiau dalis medžio yra nuodinga žmonėms.
Priežiūra ir auginimas
Sasafrasas paprastai nereikalauja daug priežiūros, nebent auginamas kaip pavienis augalas. Tokiu atveju rekomenduojama nuolat išpjauti žemai atžėlusias atžalas – kitu atveju medis susiformuos tankų želdinį, įgaus krūmišką išvaizdą.
Lapai yra valgomi – jaunus lapus galima ragauti, jie turi švelniai citrininį, lengvai primenantį citrinžolę prieskonį. Senesni lapai įgyja kartumo, todėl juos dažniausiai palieka nepanaudotus.
Šviesa ir dirvožemis
Sasafrasas toleruoja tiek pilną saulę, tiek dalinį pavėsį. Idealiausia, jei medis gauna dėmėtą saulę – tuomet auga po didesniais medžiais kaip antraaukštis augalas. Pilnoje saulėje medis formuoja platų, vešlų vainiką, o pavėsyje – vieno sluoksnio, skėčio formos šakas. Gilus pavėsis šiam medžiui nėra tinkamas.
Augimui tinkamiausias – priemolio arba smėlingas dirvožemis su geru drenažu. Drėgnos, užmirkusios dirvos netinka. Jauniems medžiams kol įsitvirtina būtinas laistymas – per pirmąjį sezoną, kai nėra kritulių, laistyti reikėtų 1–2 kartus per savaitę, nukreipiant vandenį link gilios liemeninės šaknies.
Sasafrasas ištveria įvairias klimato sąlygas – nuo šaltų, drėgnų žiemų iki karšto ir drėgno oro. Vėsesnėse vietose medis dažniau auga krūmiškai.
Pirmaisiais metais tręšti nerekomenduojama, nes vėluojama augimo pradžia. Kai medis prigyja derlingoje žemėje, papildomų trąšų dažniausiai nereikia. Trąšų reikia tik tada, jei labai trūksta maisto medžiagų – tada galima pasirinkti kompleksines trąšas ankstyvą pavasarį.
Genėjimas
Pavieniams sasafrasams apkarpymo paprastai neprireikia, išskyrus silpnų šakų šalinimą vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį prieš sprogstant pumpurams. Svarbu atminti, kad medis natūraliai plinta šakninėmis atžalomis ir aplink jį gali pasirodyti jauni ūgliai. Jei teritoriją prižiūrite nuolat – pjaunate žolę ar ravite – tai netaps didesne problema. Tačiau ieškantiems visai be priežiūros medžio, sasafrasas gali nebūti tinkamiausias pasirinkimas.
Tankesnes sasafrasų sąžalynus galima praretinti, tačiau tai nėra būtina sveikatai užtikrinti.
Dauginimas ir persodinimas
Dėl giliai augančios šaknies sasafrasą sunku persodinti. Todėl sodinti rekomenduojama medelius iš vazonų – jie geriausiai prigyja naujoje vietoje.
Kenkėjai ir ligos
Šis medis įprastai nėra dažnai pažeidžiamas vietinių kenkėjų ar ligų. Tačiau kai kurios invazinės rūšys, tokios kaip japoniniai vabalai ir raudonbay žengrybys, gali sukelti problemų. Pastarasis nėra tiesiogiai žalingas medžiui, bet platina pavojingą grybinę ligą, vadinamą laurų vytuliu – jai progresavus medis dažnai greit žūna.
Kitas pavojingas kenkėjas yra sasafraso gręžikas. Lervos ardo šakų viršūnių žievę, dėl ko lapai vysta ir gali sukelti jaunų medžių žūtį, jei užkratas stiprus. Nedidelį lervų ir lėliukių skaičių gali sunaikinti geniai, tačiau pagrindinis apsaugos būdas – nupjauti ir pašalinti užkrėstas šakas kartu su lervomis, kad nepertrauktumėte jų gyvybės ciklo. Šių šakų negalima kompostuoti – geriau sunaikinkite arba išmeskite į atliekų konteinerį.
Dažniausios problemos
Sasafrasui labiausiai tinka neutralus arba nežymiai rūgštus dirvožemis. Jei lapai pradeda blyškėti (chlorozė), gali būti, kad dirva pernelyg šarminė. Taip pat medis nėra itin atsparus ledo audrų padariniams – šalčiai gali pažeisti šakas.
Sasafraso kamienas ypač siauras – užaugęs pavėsyje, gali būti tik 15–20 cm storio, todėl stiprių vėjų metu gali stipriau lūžti.
- Sasafrasas – nereikalaujantis daug priežiūros, gerai toleruoja sausras, retai serga.
- Palankiomis sąlygomis medis gali paaugti iki 1,2 metro per metus.
- Paprastai šie medžiai negyvena ilgiau nei 30 metų.
- Sasafraso medį auginti leidžiama. Vis dėlto, medyje natūraliai susidaro safrolis – medžiaga, kuri jau seniai pašalinta iš maisto priedų ir kitų produktų dėl galimos žalos sveikatai.
