Amarantas – ryški, metinė augalų rūšis, kuri vertinama dėl maistingų, grūdinius primenančių sėklų. Ši augalų kultūra nuo senų laikų auginama kaip dekoratyvinis augalas bei sveikas, maistingas maistas. Amarantas išsiskiria dideliais, plačiais lapais su išraiškingomis gyslomis, o kiekviena atskira augalo šaka užaugina po vieną ryškiai raudoną žiedą stiebo viršūnėje. Tinkamiausia auginti vidutiniškai derlingoje, gerai drenuotoje dirvoje, užtikrinant bent šešių valandų tiesioginį saulės apšvietimą ir rūgščią dirvą. Optimaliausia temperatūra amaranto augimui yra tarp 21–29 °C, o per karščius šis augalas jaučiasi dar geriau nei dauguma kitų daržovių.
Amaranto priežiūra
- Renkantis vietą sodinimui, būtina užtikrinti, kad amarantas gautų bent šešias valandas tiesioginės saulės per parą.
- Sodinant persodintą augalą, iškaskite duobutę šiek tiek didesnę už šaknų kamuoliuką, įdėkite augalą, apipilkite dirvožemiu ir palaistykite. Palikite apie 30 cm atstumą tarp atskirų augalų.
- Gera idėja šalia amarantų pasodinti kukurūzus – pastarieji palaikys dirvoje drėgmę ir padės valdyti piktžoles.
- Nors amarantui labiausiai patinka pilna saulė, labai karštose vietose popietinė pavėsis jį gali apsaugoti nuo perdegimo.
- Vidutinio derlingumo dirva tinka puikiai, o pertręšimas netgi gali pakenkti – ypač venkite per didelio azoto kiekio, nes dėl to augalai gali užaugti per ilgi ir menkiau žydėti ar derėti.
- Augalą reikia laistyti saikingai – užtenka iki 2,5 cm vandens per savaitę. Stenkitės neperlaistyti, nes tai gali sukelti šaknų puvinį ar grybelines ligas.
Amaranto rūšys
Amarantas kilęs iš Amerikos ir buvo vertinamas dar senųjų tautų kaip aukštos kokybės baltymų šaltinis. Jo rūšys apima daugiau kaip 75 vienmečius ir trumpaamžius daugiametes, kurios tarpusavyje lengvai kryžminasi. Veislės varijuoja nuo didžiulių, net iki 2,5 m aukščio, iki mažų, vos pusmetrių augalų, puikiai tinkančių lapų derliui.
Didelių veislių amarantas geriausiai tinka norint išgauti daugiau sėklų. Auginant dėl sėklų, rinkitės veisles, žinomas gausaus sėklų derliaus ir gardžių lapų.
Derliaus nuėmimas
Sėkloms nuimti tereikia sulaukti, kol augalas sužydės. Stebėkite žiedus – kai jie darosi rusvi, nuskinkite ir sudėkite į popierinius maišelius. Džiūstančius žiedus galima patrinti ar papurtyti, kad subyrėtų smulkios grūdelio dydžio sėklos. Jas reikia nuplauti nuo likusių žyvinių atliekų, o tuomet galima naudoti košėms, mišrainėms ar kitoms kruopų alternatyvoms. Po derliaus nuėmimo aukštus stiebus patrumpinkite iki 60 cm – tokiu būdu paskatinsite naujų ūglių augimą.
Lapai skinami, kai augalas yra 25–40 dienų amžiaus. Jauni lapeliai būna švelnūs ir gardžiausi. Nuskinkite viršutinę pusę arba šoninius lapus, priklausomai nuo to, ką ketinate gaminti.
Pjovimas ir formavimas
Kadangi amarantas linkęs išsistiebti ir apsunkti, galima paremti augalą narveliais, kuolais ar tinklais. Norėdami paskatinti šoninius ūglius, galinčius vėliau gausiai žydėti ar derėti, nukirpkite pagrindinį stiebą, kai augalas pasiekia kelio aukštį. Taip formuojamos trumpesnės, tvirtesnės šakos su patogiau pasiekiamais žiedais bei sėklomis.
Po žydėjimo žiedus galima pašalinti („deadheading“), kad augalas toliau žydėtų iki pat šalnų. Laiku pašalinti žiedai mažina savaiminio pasisėjimo riziką ir užtikrina naujus žiedynus.
Dauginimas ir sėja
Amarantas lengvai pasisėja pats, tačiau norint užsiauginti identiškų augalų, galima dauginti ir stiebo dalimis arba dalijimu. Šie būdai leidžia greičiau užsiauginti naujus augalus nei iš sėklų.
Kaip auginti amarantą iš sėklų
Sėklas surinkite rudenį ir pasėkite pavasarį, kai dirva įšyla. Tinkamiausia sėti, kai dirvožemio temperatūra pasiekia bent 10 °C, tačiau sėklos greičiau sudygsta prie aukštesnės šilumos. Sėkite sėklas 10 cm intervalu vos užžerdami žemėmis, o sudygusias daigus retinkite 25–45 cm atstumais. Perkeltus daigus galima sodinti kitur sode.
Auginimas vazonuose
Amarantas gali būti auginamas ir pakabinamuose krepšeliuose ar erdviuose vazonuose, tačiau svarbu žinoti, kad kai kurios veislės išauga į didžiulius augalus ir išvysto ilgas šaknis. Rinkitės didelius (daugiau nei 40 litrų) konteinerius su geru drenažu ir naudokite purų, lengvą substratą.
Amarantas yra vienmetis, tad dažniausiai visą vegetaciją augalas praleidžia tame pačiame inde. Transplantacijos reikia tik iš sėjinuko persodinant į pagrindinį vazoną.
Pagrindiniai kenkėjai ir ligos
Amarantą, kaip ir daugelį kitų daržovių, gali pulti amarai bei pilkieji kirmėliai. Prieš amarus veiksmingos natūralios priemonės, o nuo kenkėjų padeda augalų apsauginės dangos. Šaknų puvinys dažnai pasitaiko itin sunkiose, drėgnose dirvose, tad svarbu palaikyti gerą drenažą ir neperlaistyti augalų. Jei šaknų puvinys vis dėlto išsivysto, augalą būtina išrauti.
Kaip paskatinti žydėjimą
Amaranto žydėjimas dažniausiai prasideda vasaros viduryje ir tęsiasi iki pirmųjų šalnų. Norėdami ilgiau džiaugtis ryškiomis žiedų kekėmis, žiedstiebius nupjaukite, kai jie ilgainiui paruduoja. Džiovintus žiedus galima laikyti popieriniuose maišeliuose, saugant nuo drėgmės.
Amaranto žiedai išsiskiria prašmatniomis, nusvirusiosiomis, aksominėmis kekėmis, o jų kvapas – neryškus, primenantis žolę. Laiku pašalinant žiedus paskatinamas naujų žiedų formavimasis ir mažinama pasisėjimo grėsmė. Užtikrinkite pakankamą saulės šviesą, kad augalas nuolat žydėtų.
Dažniausios auginimo problemos
- Per didelis laistymas, sukeliantis šaknų puvimą, pasireiškia, kai žiedai ir lapai pradeda ruduoti.
- Netinkamas laistymas retai sukelia džiūvimą, nes amarantas natūraliai ištveria sausras.
- Paukščiai mėgsta amaranto sėklas, todėl norint apsaugoti žiedus, galite naudoti tinklelį. Tačiau turėkite omenyje, kad tai gali riboti ir apdulkintojų patekimą prie augalo.
Didžiausias amaranto privalumas – universalumas. Šis vienmetis augalas puikiai auga tiek dėl puošnių žiedų, tiek dėl skanių sėklų ir lapų. Jei norite valgyti amarantą, pasirinkite specialias valgomąsias veisles, kurios pasižymi gausiu sėklų derliumi ir ypač skaniais lapais. Beveik visos amaranto rūšys yra valgomos, suskaičiuojant net ir paprastus piktžolynuos augančius augalus.
Nors amarantai patys neatauga kitą metą, jų gausios sėklos išgyvena žiemą ir pavasarį gali sudygti naujos kartos augalai. Priklausomai nuo veislės, šiems augalams pasiekti brandą reikia apie 40–50 dienų.
