Šarakšnos (dar žinomos kaip laukinės morkos) vasaros metu dažnai matomos pievose ir pakelėse – šios augalų rūšys išsiskiria subtiliais, ažūriniais lapais, primenančiais paparčius, ir baltais, skėtį primenančiais žiedų skydeliais, kurie iš toliau gali būti supainiojami su laukinėmis kraujažolėmis.
Kilmė ir apibūdinimas
Šis augalas natūraliai paplitęs Europoje ir Azijoje, tačiau kitose pasaulio dalyse šarakšnos laikomos invazinėmis rūšimis, dažnai vertinamos kaip piktžolės. Nors jos pasižymi patraukliu vaizdu natūraliose pievose ir yra svarbus maisto šaltinis apdulkintojams, šios gėlės geba sparčiai išplisti – jos lengvai prisitaiko prie nepalankių dirvožemių sąlygų, klesti net apleistuose sklypuose, prie šaligatvių ar automobilių stovėjimo aikštelių. Augalo šaknis primena mažą, blyškiai oranžinę morką, kurią jauname amžiuje galima valgyti žalią ar troškinti sriuboje.
Kasdienė priežiūra ir auginimas
Laukinei morkai beveik nereikia rūpintis – užauga stipri ir ištverminga be papildomų pastangų. Kad ši rūšis neimtų dominuoti sode ar pievoje, rekomenduojama nupjauti žiedų galvutes joms dar nespėjus subrandinti sėklų, ypač vėlyvą vasarą. Taip pat galima iškasti augalus kartu su šaknimis.
Šarakšnos puikiai auga saulėtose ir sausose vietose, tačiau geba prisitaikyti ir pusiau pavėsyje. Jos išsiskiria atsparumu sausroms ir karščiui – net karštu metu žydi bei lieka vešlios. Nepalankios, drėgnos arba nuolat užmirkusios vietos šiam augalui nelabai tinka. Dažniausiai savaime pasisėja atvirose, gerai vėdinamose erdvėse.
Plitimo ir dauginimosi ypatumai
Šarakšnos tikrai agresyviai plinta sėklomis – jos netgi gali užaugti tose vietovėse, kur niekas kitas neauga. Anksti surinktos šio augalo sėklos lengvai sudygsta – jas užtenka paskleisti norimoje vietoje ir lengvai įspausti į žemę, o kitais metais laukinės morkos vėl sudygs.
Norint šį augalą persodinti į daržą ar gėlyną, galima iškasti jaunas šaknis ir sodinti pageidaujamoje vietoje, tačiau natūraliausiai bei sparčiausiai laukinė morka atsinaujina pasisėjus tiesiog iš sėklų.
Kaip atskirti šarakšną nuo nuodingos žolės
Daugelis gamtos mylėtojų laukinę morką renkasi kaip natūralų maistą, tačiau įprasta ją supainioti su labai nuodinga rūšimi – nuodinguoju viburnu. Nors šie augalai dažnai auga panašiose vietose, yra keletas aiškių skirtumų. Laukinės morkos stiebas apaugęs švelniais plaukeliais, kai tuo tarpu nuodingojo viburno stiebas lygus. Pastarojo augalo kvapas nemalonus ir pelėsinis, o laukinės morkos šaknis skleidžia malonų morkos aromatą. Nuodingasis viburnas taip pat užauga kur kas aukštesnis – iki 3–10 pėdų.
Panašios išvaizdos augalai
Baltus žiedus, panašius į šarakšną, formuoja ir kiti augalai – kvapioji angelika bei šliaužiančioji rūta (dar vadinama podagražole), taip pat dažnai sutinkama kraujažolė. Todėl renkant gamtos dovanas svarbu būti atidiems ir atsargiems.
Trūkumai auginant šį augalą
Nors laukinė morka neserga dažnomis ligomis ir nėra labai viliojanti kenkėjams, šiame augale dažnai slepiasi miniatiūriniai raudoni vabzdžiai – erkutės. Jos beveik nepastebimos, tačiau jų įkandimai gali stipriai niežėti ir dirginti odą. Norint apsisaugoti, verta po pasivaikščiojimo pievose rūpestingai nusiprausti po dušu.
Laukinių morkų naudingos savybės
Šis augalas traukia bites ir drugelius, todėl puikiai tinka natūralizuotame kieme ar sode. Jauną šaknį galima valgyti, džiovintą ir skrudintą – naudoti net kaip pakaitalą kavai. Šarakšnos priklauso morkinių šeimai, nors nėra toji pati rūšis, kaip sodo morka.
Pavadinimo kilmė
Šarakšnos vardas siejamas su nėriniuotais raštais, kurie kadaise puošdavo aukštuomenės drabužius XVII amžiuje. Manoma, kad pavadinimas atsirado dėl augalo išvaizdos panašumo į tuo metu derintas nėriniuotas detales, kai kurių šaltinių teigimu, jis taip pat susijęs su karaliene buvusia sumania nėrinių meistre.
