Klematisas – tai daugiamečiai vijokliniai augalai, garsėjantys savo įspūdingais ir spalvingais žiedais. Šie augalai pasižymi didžiule rūšių ir veislių įvairove: žiedų spalvos ir formos skiriasi, o žydėjimo laikotarpiai įvairuoja priklausomai nuo pasirinkto augalo tipo.
Kilmė ir savybės
Kai kurios klematiso rūšys natūraliai auga Europoje ar Azijoje, o kitos aptinkamos ir Šiaurės Amerikoje. Šie vijokliai mėgsta saulėtas vietas, purią, gerai drenuotą dirvą, bei mulčiuotą pagrindą – tai padeda apsaugoti šaknis nuo vasaros karščių. Svarbu žinoti, kad klematisai yra nuodingi ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams – šunims, katėms, žirgams. Augalus reikėtų liesti su pirštinėmis, nes kai kuriems žmonėms jie gali sukelti odos sudirgimą.
Sodinimas ir priežiūra
Klematisui parinkite vietą, kurioje būtų drėgna, bet nesustingtų vanduo, taip pat, kad tiesioginiai saulės spinduliai pasiektų augalą bent šešias valandas per dieną. Sodinant svarbu šaknis užkasti bent dešimčia centimetrų giliau nei dirvos paviršius – tai saugos šaknų sistemą nuo temperatūrų svyravimų ir ligų.
Po pasodinimo verta dirvos paviršių mulčiuoti – šiaudais, susmulkintais lapais ar kita organine medžiaga, kad išsaugotų drėgmę ir apsaugotų šaknis nuo kaitros. Laistykite klematisą reguliariai: vos tik viršutinis sluoksnis pradeda džiūti, papildomai palaistykite, tačiau nepersistenkite – per daug drėgmės gali lemti grybelinių ligų, pavyzdžiui, klematiso vytulio, atsiradimą. Šis augalas ypač jautrus šaknų peršilimui – rinkitės vietą, kurioje vos užtektų ryto saulės, o po pietų dalį šaknų pridengtų pavėsis ar žemaūgiai augalai.
Dirvai sodinimo metu pridėkite komposto – tai padės išlaikyti drėgmę ir pagerins maisto medžiagų pasisavinimą. Skurdžiose dirvose klematisui gali būti sunkiau žydėti ar augti, todėl kompostavimas labai naudingas.
Tręšimas ir laistymas
Vegetacijos metu, pradedant pavasariu iki vėlyvos vasaros, tręškite klematisą natūraliu kompostu arba trąšomis su mažu azoto kiekiu (pavyzdžiui, 5-10-10 santykio). Pirmaisiais metais maitinkite, kai augalas pradeda leisti pumpurus, vėliau – kartą per mėnesį iki vasaros pabaigos. Svarbu neužmiršti palaikyti dirvos drėgmę, ypač karštu ir sausu oru.
Klematiso rūšys ir žydėjimo laikotarpiai
Apie 300 šio augalo rūšių skirstomos pagal žydėjimo laiką. Pirmosios grupės klematisai žydi pavasarį, antrosios grupės augalai žydi kelis kartus sezono metu, o trečiosios grupės – vasaros pabaigoje ar rudenį. Skirtingi veislių žiedai gali būti balti, rožiniai, violetiniai, mėlyni, geltoni ar net kombinuoti, su viena ar dviem žiedlapių eilėmis. Didžiažiedžiai klematisai gali siekti net 25 cm skersmenį, tuo tarpu smulkiažiedės veislės žydi gausiai mažais, kartais švelniai kvepiančiais žiedais.
Genėjimas pagal žydėjimo grupę
Norint išsaugoti augalo formą ir žiedų gausumą, svarbu tinkamai genėti. Pirmosios grupės klematisus genėkite tuomet, kai žiedai nuvysta, tačiau dar iki didžiausių vasaros karščių. Jei augalas priklauso antrajai žydinčiųjų grupei, pradėkite genėti vėlyvą žiemą: šalinkite nudžiūvusias ar pažeistas šakas, sveikąsias patrumpinkite palikdami pirmą gyvą pumpurą. Trečiosios grupės klematisų stiebus trumpinkite iki maždaug 60–90 cm nuo žemės dar prieš prasidedant vegetacijai.
Klematiso dauginimas
Šiuos augalus nesunkiai padauginsite auginiais iš stiebo. Reikės aštrių bei švarių žirklių, nedidelio vazonėlio, šviežio substrato, permatomo plastikinio maišelio ir šaknų formavimui skirtų miltelių. Auginį nukirpkite nuo sveikos šakos, apdorokite milteliais ir įsodinkite į paruoštą substratą, uždenkite maišeliu, kad išlaikytumėte drėgmę. Reguliariai vėdinkite, kad nepradėtų pūti.
Žiemos apsauga
Nors daugelis klematiso veislių ištveria šalčius iki žiemos klimatinės 4 zonos, visgi, šaltomis žiemomis verta papildomai patręšti organiniu mulčiumi, šiaudais ar lapais. Tai apsaugos šaknyną ir sumažins šalčio sukeliamą stresą.
Klematisų ligos ir kenkėjai
Klematiso vytulys – grybeline liga, pasireiškianti staigiu lapų ir stiebų susisukimu ar juodavimu. Geriausia profilaktika – užtikrinti gerą dirvos drenažą ir laistant stengtis nešlapinti lapų. Pastebėjus vytulio simptomus, pažeistą augalo dalį nupjaukite iki žemės, surinkite likučius ir išneškite iš sodo. Augalas gali atsigauti ir kitais metais vėl auginti stiprias šakas.
Kita dažna bėda – miltligė, kuri pasireiškia baltu, miltu primenančiu apnašu ant lapų. Paprastai ją lemia prasta oro cirkuliacija ar per didelė drėgmė. Gerai genėkite augalus ir nelaikykite tankiai. Pagal poreikį galima naudoti natūralias fungicidines priemones.
Jei ant klematiso lapų pastebėjote skylučių, kaltininkai gali būti sraigės, šliužai, vikšrai ar auslindos. Lapus apžiūrėkite ir pašalinkite kenkėjus rankomis, nuplaukite juos muiluotu vandeniu, prireikus naudokite natūralius insekticidus.
Žydėjimo skatinimas
Kad klematisas gausiai žydėtų, augalui reikia saulės, nuolatinio laistymo, derlingos bei laisvos dirvos ir tręšimo. Kiekvienos rūšies žydėjimo laikas skiriasi: nuo kovo iki rugsėjo, o kai kurios veislės žydi ne kartą per sezoną. Žiedai laikosi net kelias savaites. Jie nebūtinai kvepia, tačiau savo spalvomis ir formomis maloniai stebina. Norint ilgiau mėgautis augalu, žiedų šalinti nebūtina – galite juos nupjauti tik jei norite tvarkos ar išvaizdos pokyčių. Pasibaigus žydėjimui, leiskite augalui atsigauti, rūpinkitės žaluma ir tręškite, kad kitais metais augalas vėl gausiai žydėtų.
Klematiso augimo ypatumai
Pilną dydį klematisas pasiekia po dvejų–trejų metų. Didžiažiedžių vijoklių aukštis gali būti 2,5–4 metrai, o smulkiažiedžių – 1–1,5 metro. Pirmus rimtus žiedus dažniausiai pamatysite antraisiais auginimo metais.
Be klematiso, soduose ir kiemuose galima auginti ir kitus gėlių vijokus: vijoklinę hortenziją, mandeviliją ar trimitinę vijoklę.
