Dauguma daugiamečių ir dvimečių prieskoninių žolelių yra pajėgios išgyventi žiemą net ir spaudžiant šaltukui. Net augalai, dažnai siejami su šiltesniu klimatu, pavyzdžiui, Pietų Europos kraštuose augančios žolelės, neretai yra gerokai atsparesnės šalčiui, nei įprasta manyti. Tam įtakos turi ir jų išsivystę prisitaikymo mechanizmai. Pavyzdžiui, smulkūs lapai sumažina garavimo plotą, todėl šios žolelės žiemą sparčiau neišdžiūsta – jų lapeliai ne taip greitai netenka drėgmės net šalčio, vėjo ir sausros metu.
Šalčiui atsparios prieskoninės žolelės
Kviečiame susipažinti su septyniomis prieskoninėmis žolelėmis, kurios šaltąjį sezoną ištveria be didesnių rūpesčių. Prieš sodindami šias žoleles savo sode, būtinai pasidomėkite, ar jos tinkamos Jūsų augimo zonai. Jei jos auga ties atsparumo šalčiui riba, rekomenduojama augalus pridengti lengvu mulčiu. Atšilus orams pavasarį, mulčią nuimkite, kad žolelės nebūtų pridusintos.
Prieskoninių šalavijų ypatumai
Šalavijas – daugiametė žolelė iš mėtų šeimos, pasižyminti išraiškingu aromatu ir dažnai naudojama kulinarijoje. Jei šalaviją norisi auginti iš sėklų lauke, jas reikėtų sėti apie 0,3 cm gylyje tuomet, kai baigiasi paskutinių šalnų grėsmė. Visgi šalavijų sėklos dygsta lėtai, todėl praktiškiau įsigyti jau paaugintus daigus ir persodinti juos po šalnų.
Dažnialapės čiobrelio ypatybės
Dažnialapis čiobrelis – dar viena daugiametė žolelė, dažna Italijos virtuvėje. Jo sėklas sodinkite apie 0,6 cm gylyje, po paskutinių pavasario šalnų, arba imkitės jau paaugintų sodinukų. Čiobrelis – mėtų šeimos atstovas, kuris turi ir šliaužiančių giminaičių, naudojamų dekoratyviai, tačiau būtent ši rūšis labiausiai vertinama dėl skonio.
Itališkojo petražolės stiprybė
Itališkoji, arba plokščialapė petražolė, yra dvimetė iš salierų šeimos. Skonio stiprumu lenkia populiariąją garbanotąją petražolę, tad puikiai tinka patiekalų pagardinimui. Kadangi ši žolelė prastai dygsta, dažniausiai auginami jau paauginti daigai, sodinami pavasarį, kai išnyksta grėsmė šalnoms.
Ožragių kvapioji gausa
Oregano, arba raudonėlis, – puikiai pažįstamas dėl stipraus kvapo ir skonio, dažnai naudojamas padažuose bei sumuštinių gamyboje. Tai daugiametis mėtų šeimos atstovas. Jam reikalinga saulėta vieta ir pralaidus, ne itin derlingas dirvožemis, nes perteklinė dirvos derlingumas gali sumenkinti skonines savybes. Sėklos sodinamos ant dirvos paviršiaus, nes joms sudygti būtina šviesa – užberti žemes nereikia.
Autoritetingos mėtos charakteristika
Mėta išskirtinė ne tik savo sodriu kvapu ir skoniu, bet ir linkusi sparčiai plėstis sode. Norint šį augalą kontroliuoti, verta auginti jį vazone. Taip ne tik apsaugosite kitus augalus nuo išplitimo, bet ir galėsite pradėti daiginti mėtas viduje, o sodinti lauke tik pavasarį praėjus šalnoms. Sėklos į vazoną įspaudžiamos iki 0,6 cm gylio.
Kvapioji gelsvė – salierų giminaitė
Gelsvė – daugiametė žolelė, artima salierui, todėl jos skonis ir kvapas primena pastarąjį. Dažnai naudojama sriuboms ar troškiniams pagardinti. Jos sėklos dygsta lėtai, todėl patogiausia sodinti jau paaugintus daigus vėlų pavasarį. Jeigu gelsvei leidžiama subrandinti sėklas, augalas dažnai natūraliai pasisėja pats.
Paprastųjų laiškinių česnakų savybės
Laiškiniai česnakai labiausiai vertinami dėl švelnaus svogūninio aromato. Jie dažnai pjaustomi į salotas, o žiedai ne tik papuošia, bet ir tinka valgyti. Šie daugiametčiai augalai pasižymi papildomu privalumu – jų kvapas atbaido kenkėjus. Sėklos sėjamos vidury pavasario, įterpiant apie 0,6 cm gylyje.
- Daugiamečiai ir dvimečiai prieskoniniai augalai gali būti itin atsparūs žiemos šalčiui.
- Prieš sodinimą pasidomėkite augalų atsparumo zona ir pritaikykite mulčiavimą, jeigu reikia.
- Kai kurios žolelės geriausiai auga paaugintų sodinukų pavidalu – auginkite juos patalpose ir persodinkite po šalnų.
- Augalų sodinimo gylis ir derlingumas turi įtakos tiek derėjimui, tiek skoninėms savybėms.
- Kontroliuokite invazinius augalus, tokius kaip mėta, sodindami juos į vazonus.
