Kai kurie augalai žiemą išgyvena tik tada, kai juos apvyniojame audiniu, uždengiame eglišakėmis ar storai mulčiuojame. Tačiau yra ir kita grupė – daugiamečiai augalai, kurie šalčio nebijo: jie atlaiko speigą, ištveria dirvos įšalą ir dažnai net atrodo dekoratyviai tada, kai didžioji dalis sodo jau „miega“.
Žemiau – sąrašas atsparių daugiamečių augalų: nuo ankstyvų pavasario svogūninių iki krūmų, kurie žiemą puošiasi ryškiomis šakelėmis ar uogomis. Daugumai jų nereikia papildomos žiemos apsaugos, jei tik parenkate tinkamą vietą ir auginimo sąlygas.
Šalčiui atsparūs daugiamečiai augalai, kuriems dažniausiai nereikia dengimo
Snieguolės
Vieni ankstyviausių pavasario pranašų – snieguolės – gali prasiskverbti net pro ploną sniego sluoksnį. Jų balti, subtilūs žiedai pasirodo tada, kai sode dar mažai spalvų, o ankstyvam vabzdžių aktyvumui jos tampa svarbiu nektaro šaltiniu.
Žieminė adonija (žieminis vėdrynas)
Šis augalas priklauso vėdryninių grupei, todėl jo ryškiai geltoni žiedai primena kitus šios šeimos augalus. Žydi labai anksti, o vėliau viršutinė dalis sunyksta iki kito sezono. Kad gėlynas neatrodytų „tuščias“, verta jį sodinti kartu su vėliau pražystančiais augalais.
Raudonšakė sedula
Jei norisi dekoratyvumo visais metų laikais, raudonšakė sedula yra vienas patikimiausių pasirinkimų. Pavasarį ir vasaros pradžioje ji formuoja šviesių žiedų kekes, o rudenį numeta lapus ir atidengia ryškias, raudonas šakeles, kurios ypač išryškėja žiemą. Tinka ir sodui pagyvinti, ir vabzdžius pritraukiančioms kompozicijoms.
Funkijos
Funkijos dažniausiai auginamos dėl dekoratyvių lapų – nuo sodriai žalių iki margų veislių. Vis dėlto vasarą jos iškelia ir vamzdiškus žiedus (dažniausiai baltus ar violetinius), kurie patrauklūs nektaro ieškantiems apdulkintojams.
Pienės (asclepijos)
Pienių rūšių yra daug, o geriausias būdas užtikrinti jų žiemojimą – rinktis jūsų regionui tinkamiausią, vietinėms sąlygoms pritaikytą variantą. Šie augalai ypač vertinami kaip maistinė bazė tam tikrų drugių vikšrams, be to, jie pritraukia ir daugiau sodo gyvybės.
Rudeniniai astrai (Naujosios Anglijos astrai)
Iš šalčiui atsparių astrų ypač išsiskiria tie, kurie žydi sezono pabaigoje: jų violetiniai žiedai pagyvina sodą, kai dauguma gėlių jau baigia žydėjimą. Jie puikiai dera su kitais vietiniais, vėlyvo sezono augalais ir paprastai nereikalauja žiemos dengimo.
Eleborai
Eleborai dažnai pražysta labai anksti ir gali nustebinti net tada, kai dar pasitaiko sniego. Jų žiedų atspalviai neretai būna neįprasti – nuo žalsvų iki itin tamsių, beveik juodų tonų. Šaltis jiems paprastai nėra kliūtis, o ankstyvas žydėjimas suteikia sodui gyvybės, kai jos labiausiai trūksta.
Paklanutės
Ieškantiems atsparaus, greitai plintančio žemės dangos augalo, paklanutės gali būti praktiškas sprendimas: jos sudaro tankų lapų kilimą, kuris slopina piktžoles. Pavasarį paklanutės žydi varpelio formos žiedais, kurie skleidžia stiprų, saldų aromatą.
Ežiuolės
Daugelis vietinių augalų pasižymi geru atsparumu žiemai, o ežiuolės – vienas geriausių pavyzdžių. Jos vertinamos dėl tvirtumo, ilgo žydėjimo ir gebėjimo pritapti įvairiuose gėlynuose. Populiarios ir ryškiai violetinės, ir geltonžiedės formos.
Šilropės (sedumai)
Šilropės gali būti visiškai skirtingų formų: vienos tinkamos kaip žema danga, kitos – kaip aiškus akcentas. Ypač mėgstamos veislės, kurios žydi rudenį ir išlaiko sudžiūvusias žiedynų galvas per žiemą – jos suteikia struktūros, kai aplinkui mažai žalumos.
Akvilijos
Akvilijos natūraliai mėgsta lengvą pavėsį, pavyzdžiui, miško pakraščio sąlygas, tačiau puikiai auga ir gėlynuose. Jų žiedai dažnai būna lengvi, nusvirę, įvairių atspalvių. Be to, šie augalai linkę pasisėti patys ir patrauklūs apdulkintojams.
Rudbekijos
Rudbekijos žavi saulėtais, gelsvai oranžiniais žiedais, tinkančiais ir skynimui. Jei nužydėjusių žiedų neskabysite, augalai gali pasisėti patys, o rudenį sėklos tampa maistu sėklomis mintantiems paukščiams.
Veronikūnai (ironweed)
Šis augalas laikomas vienu ištvermingiausių: gerai pakelia tiek šaltį, tiek karštį, o priežiūros reikalauja minimaliai. Dėl tvirtumo ir aukščio jis puikiai tinka natūralistiniams gėlynams bei kompozicijoms, kur norisi ryškaus vėlyvo sezono akcento.
Drėgmę mėgstantis aukštaūgis daugiametis (Joe Pye)
Jei sklype dirva linkusi užmirkti arba turite lietaus sodą, šis augalas gali tapti tikru atradimu. Jis puikiai auga prastesnio drenažo vietose, užauga labai aukštas ir sezono pabaigoje pražysta taip, kad gėlynas prisipildo bičių, drugių ir kitų naudingų vabzdžių.
Putoklės
Pavėsiui tinkantys augalai ne visada būna atsparūs, tačiau putoklės yra maloni išimtis. Jos natūraliai auga miškingose vietose, gražiai plečiasi ir tinka kaip žemės danga ar „užpildantis“ augalas. Žydi gegužę–birželį, o dėl tankesnio augimo gali padėti ir šlaitams ar dirvos paviršiui sutvirtinti.
Hamamelis (raganų lazdynas)
Jeigu trūksta žiedų žiemą, verta pagalvoti apie hamamelį. Jis ne tik atsparus šalčiui, bet ir priklauso retiems krūmams, kurie gali žydėti žiemos metu. Tokiu metu jis ypač naudingas apdulkintojams, kai kitų žiedų beveik nėra.
Vėžliagalvės
Vėžliagalvės išsiskiria neįprastos formos žiedais – apvalesniais, dažnai violetiniais arba baltais, primenančiais vėžlio galvą. Šie augalai palankūs bitėms ir priklauso gysločių augalų grupei, kuriai priskiriami ir kiti soduose gerai pažįstami augalai.
Viendienės
Viendienės taip dažnos, kad kartais klaidingai laikomos vietinėmis, nors jų kilmė – Azija. Vis dėlto jos puikiai peržiemoja šaltuose regionuose, o vasarą gausiai žydi. Jei augalams patinka vieta ir priežiūra, jie linkę natūraliai plėstis.
Monardos
Monardos vertinamos dėl to, kad gausiai vilioja bites, tačiau jos turi ir kulinarinį privalumą. Žiedai gali pagyvinti salotas, o lapai pasižymi prieskoniniu aromatu, dažnai apibūdinamu kaip artimas raudonėliui; iš jų neretai ruošiama arbata.
Kraujalakė (bloodroot)
Tai dar vienas ankstyvas pavasario augalas, kuris pražysta tada, kai kitų žiedų dar mažai. Vasarai įsibėgėjus, viršutinė dalis nunyksta, tačiau augalas patikimai sugrįžta kiekvieną pavasarį.
Sibirinis vilkdalgis
Sibirinis vilkdalgis žydi nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvos vasaros, o jo žiedai gali būti violetiniai, balti ar geltoni. Nors jis dažnai kuklesnis už barzdotuosius vilkdalgius, sibirinis variantas paprastai geriau pakelia tiek sausrą, tiek šaltį.
Žieminė uogakrūmė (winterberry)
Šis lapus metantis bugienio tipo krūmas sezono pabaigoje pasipuošia ryškiai raudonomis uogomis, kurios išsilaiko ir žiemą. Jos vilioja laukinius paukščius, o šakeles su uogomis galima naudoti ir sezoninėms dekoracijoms namuose.
Renkantis šalčiui atsparius daugiamečius verta prisiminti paprastą taisyklę: net ir labai ištvermingi augalai geriausiai žiemoja tada, kai jiems parenkama tinkama vieta (šviesa, dirvos drėgmė, drenažas) ir jie pasodinami taip, kad šaknys spėtų įsitvirtinti iki didžiųjų šalčių.
