Sodininkystė gali būti ne tik atpalaiduojantis hobis, bet ir nuolatinis išbandymas kantrybei. Kartais tenka susidurti su ekstremaliais orais, kenkėjais, ligomis ar alkaniais laukiniais gyvūnais. Vis dėlto ne visi rūpesčiai yra „gyvybės ir mirties“ klausimas daržui ar gėlynui. Daug sodininkų turi ir asmeninių „priešų“ – darbų ar situacijų, kurios erzina labiau nei kitos.
Žemiau – dažniausi dalykai, kurie, remiantis sodininkystės praktikų patirtimi, sukelia daugiausia nepasitenkinimo, ir kodėl jie laikomi tikrais nervų gadintojais.
Kenkėjų naikinimas rankomis
Kenksmingų vabzdžių surinkimas rankomis dažnai vadinamas švelniausiu metodu: nenaudojama chemija, mažiau žalos kitiems organizmams, galima greitai reaguoti. Tačiau realybėje tai vienas nemaloniausių darbų – ypač kai kenkėjų daug arba jie kelia pasišlykštėjimą.
Praktikoje dažnai būna taip: iš pradžių bandoma viskas, kas „švariau“ ir patogiau – gaudyklės, mechaninis surinkimas su įrankiais, net buitiniai sprendimai. Visgi kartais tenka pripažinti, kad kai kuriems kenkėjams paprasčiausias rankinis sunaikinimas tampa vieninteliu veiksmingu būdu.
Ypač nemalonūs tie kenkėjai, kurių kiaušinėliai tvirtinami ant lapų apatinės pusės: juos reikia nuolat apžiūrinėti, gramdyti ar šalinti, o jauniklius tenka naikinti iš karto, kol jie neišplito po visą augalą. Dalis sodininkų tokiu atveju griebiasi muiluoto vandens purškimo, kad sumažintų smulkių vabzdžių kiekį ir pristabdytų plitimą.
Augalų rišimas prie atramų
Nors atramos, tinklai ar virvės padeda išlaikyti tvarką lysvėse ir pagerina derliaus kokybę, pats rišimo procesas gali būti varginantis. Vijokliniams agurkams, aukštaūgiams pomidorams ir kitiems sparčiai augantiems augalams atramų sistema reikalauja ne tik pradinių pastangų, bet ir nuolatinės priežiūros.
Didžiausias šio darbo minusas – tęstinumas. Sezonui įsibėgėjus augalai vis stiebiasi aukštyn, sunkėja, plečiasi į šonus, o sodininkui tenka vis iš naujo:
- kelti ir tvirtinti virves ar tinklus,
- pririšti naujus stiebus,
- pridėti laikiklius, kad šakos nelūžtų,
- prižiūrėti, jog augalas augtų norima kryptimi.
Jei dar reikia lipti ant kopėčių ar dirbti ankštoje šiltnamio erdvėje, „paprastas“ rišimas gali virsti vienu labiausiai atidėliojamų darbų visame sode.
Voverės ir jų „ragavimai“
Laukiniai gyvūnai sode – tema, kuri gali staiga tapti labai asmeniška, ypač kai pradeda dingti derlius. Voverės dažnai ilgai neatrodo problema, kol nesusiduriama su jų susidomėjimu saldžiais, sultingais vaisiais.
Pavyzdžiui, auginant arbūzus ar kitus panašius vaisius, voverės dažnai ne suėda viską iki galo, o tik įkanda kelis kartus. Tačiau net ir nedideli įkandimai gali sugadinti visą vaisių: jis pradeda greičiau gesti, atsiranda puvimo rizika, o kartais į žaizdas įsimeta ir kiti kenkėjai.
Deja, apgauti voveres nėra paprasta. Net bandymai uždengti vaisius apsauginiais narveliais ar kitomis konstrukcijomis ne visada padeda – jos atkaklios, smalsios ir geba rasti kelią iki „laimikio“.
Dažytas mulčias
Miesto ir priemiesčių kiemuose kartais galima pamatyti ryškiai raudoną ar juodą mulčią. Nors kai kam tai atrodo tvarkingas, dekoratyvus sprendimas, daliai sodininkų toks pasirinkimas kelia klausimų, nes mulčias pirmiausia vertinamas kaip funkcionalus, o ne kosmetinis sluoksnis.
Mulčio esmė – padėti dirvai: saugoti nuo išdžiūvimo, slopinti piktžoles, palaipsniui gerinti struktūrą, kai organinė medžiaga suyra. Dėl to dažnai labiau vertinamas tvarus, natūralus mulčias, kuris laikui bėgant virsta humusu.
Kai kurie sodininkai skeptiškai žiūri ir į stambias žievės skiedras, nes jos skyla labai lėtai. Jei tikslas – dirvos gerinimas, neretai renkamasi tokia organika, kuri greičiau integruojasi į dirvožemį.
Mulčio „vulkanai“ aplink medžius
Perteklinis mulčiavimas – dar viena dažna klaida, kuri sodininkų akyse atrodo kaip tikras galvos skausmas. „Mulčio vulkanu“ dažnai vadinama situacija, kai mulčias supilamas aukšta kūgio forma tiesiai prie medžio kamieno, tarsi „apkabinant“ jį nuo pat pagrindo.
Toks supylimas gali būti pavojingas medžiui, nes nuolat drėgnas mulčias prie kamieno:
- didina puvimo ir grybelinių problemų riziką,
- sudaro palankias sąlygas kenkėjams,
- gali privilioti graužikus, kurie imasi žievės.
Vietoj to dažnai rekomenduojama laikytis saiko: kasmet tik papildyti ploną mulčio sluoksnį, kad būtų atnaujinta tai, kas per sezoną susiskaidė. Taip pat neretai siekiama, kad gėlynuose ar lysvėse laikui bėgant „užsidengtų“ plotai augalais ir dirvą dengtų gyva augalija, o ne ištisinė mulčo danga tarp pavienių sodinukų.
