Artėjant šventiniam sezonui, parduotuvių lentynose dažnai pasirodo amarilio svogūnėliai. Šis tropinis augalas jau seniai laikomas vienu iš klasikinių žiemos akcentų namuose: dideli, ryškūs žiedai greitai suteikia interjerui jaukumo ir šventiškos nuotaikos.
Nors nemažai žmonių amarilį augina tik vieną sezoną ir po žydėjimo svogūnėlį išmeta, iš tiesų jis gali džiuginti daugelį metų. Svarbiausia – po žydėjimo elgtis taip, kad augalas sukauptų jėgų kitam ciklui, o vėliau jam būtų sudarytas trumpas ramybės periodas.
Ką daryti, kai amarilis nužydi
Pasibaigus žydėjimui, amarilį galima toliau auginti kaip įprastą kambarinį augalą. Pirmas žingsnis – pašalinti nužydėjusius žiedus, kai tik jie pradeda vysti. Tai padeda augalui neeikvoti energijos sėkloms formuoti ir visus resursus nukreipti svogūnėlio stiprinimui.
Lapai šiuo metu yra labai svarbūs, todėl jų kirpti nereikėtų. Žalioji lapija „maitina“ svogūnėlį: vykstant fotosintezei kaupiamos atsargos, kurios vėliau tampa pagrindu naujiems žiedams.
Po žiedų pašalinimo augalą verta laikyti šviesioje, šiltoje vietoje ir reguliariai laistyti pavasarį bei vasarą. Kadangi amarilis paprastai pražysta tik kartą ar du per metus, svarbu išlaikyti jį geros būklės iki kito sezono, jei norite žiedų vėl sulaukti žiemą.
Ką daryti su vaškuotu amarilio svogūnėliu po žydėjimo
Vašku dengti amarilio svogūnėliai dažnai parduodami kaip „be priežiūros“ variantas: pirmojo žydėjimo metu jų nereikia sodinti ar laistyti. Tačiau ilgesniam auginimui jie reikalauja daugiau darbo, nes vaško sluoksnis trukdo įprastai šaknų raidai ir drėgmės pasisavinimui.
Kai augalas nužydi, pirmiausia reikia atsargiai nuimti vaško dangą. Taip pat pašalinkite visas papildomas konstrukcijas, kurios kartais būna įtvirtintos svogūnėlio apačioje stabilumui.
Toliau įvertinkite svogūnėlio būklę. Jeigu jis vis dar kietas ir tvirtas, tikimybė išsaugoti jį kitam sezonui yra reali. Jei svogūnėlis minkštas, patamsėjęs ar pažliugęs, ilgalaikis auginimas bus sunkus.
Jei iš svogūnėlio dar auga lapai, jų nešalinkite. Kol lapija žalia ir gyvybinga, ji vis dar padeda kaupti energiją ir sustiprina svogūnėlį.
Tuomet paruoškite vazoną ir lengvą, gerai drenuojantį substratą (tinka ir bežemis, purus mišinys). Sodinkite taip, kad viršutinė maždaug trečdalis svogūnėlio dalis liktų virš žemės. Substratą tik šiek tiek sudrėkinkite – tikslas yra paskatinti šaknų formavimąsi, bet nepermirkyti. Kai pastebėsite, kad šaknys pradėjo augti ir augalas įsitvirtina, laistymą galima palaipsniui normalizuoti.
Kaip paskatinti amarilį vėl pražysti
Kad amarilis vėl sukrautų žiedus, jam reikia trumpo ramybės periodo. Šis etapas nėra susijęs su būtinybe augalą „užšaldyti“ ar imituoti žiemos šalčius. Kadangi tai tropinis augalas, jam labiau tinka vėsios, bet švelnios ir sausos sąlygos, kurios signalizuoja apie poilsio metą.
Ramybės laikotarpis paprastai trunka apie 6–8 savaites. Jį verta planuoti maždaug prieš du mėnesius iki norimo žydėjimo. Jei norite žiedų žiemą, dažniausiai patogiausia ramybę pradėti rudenį.
Laistymo mažinimas ir lapų nykimas
Artėjant rudeniui, palaipsniui mažinkite laistymą. Po kurio laiko lapai gali pradėti ištįsti, pagelsti ir natūraliai nunykti. Tai dažniausiai reiškia, kad svogūnėlis pereina į ramybės būseną. Svarbu stebėti, kad pats svogūnėlis išliktų tvirtas – tai ženklas, jog procesas vyksta tinkamai.
Tinkamos sąlygos ramybės laikotarpiu
Ramybės metu amariliui labiausiai tinka vėsi, sausa aplinka. Šiam etapui optimalus maždaug 7–13 °C temperatūros intervalas. Šalnų augalas netoleruoja, todėl laikyti lauke esant minusinei temperatūrai nereikėtų.
Per visą maždaug dviejų mėnesių ramybės laiką svogūnėlio nelaistykite. Kai iš viršaus pastebėsite naują žalią augimą, tai signalas, kad amarilis „budinasi“: tuomet augalą galima perkelti į šiltesnę, šviesesnę vietą ir atnaujinti reguliariam laistymą. Netrukus po to dažniausiai pasirodo ir žiedynstiebiai, o paskui – nauji žiedai.
