Garstyčių augalas yra ganykloms ir daržui gerai pažįstama, nereikli kultūra. Jis vertinamas tiek dėl lapų, tiek dėl sėklų. Iš lapų ruošiamos žalumynų salotos, o sėklos naudojamos garstyčioms. Tai viena tų daržovių, kurioms svarbiausia parinkti tinkamą laiką.
Ką verta žinoti apie garstyčias
Pavadinimas garstyčių augalas dažniausiai vartojamas kalbant apie kelias vienmečių daržovių rūšis. Prie jų priskiriamos rudosios garstyčios, baltosios, dar vadinamos geltonosiomis, ir juodosios garstyčios. Dažniausiai garstyčioms gaminti naudojamos pirmosios dvi rūšys, o baltosios laikomos įprasčiausiomis.
Šis augalas užauga maždaug iki metro aukščio. Žydi ryškiai geltonais žiedais, kurie taip pat yra valgomi. Nors garstyčios nėra lepios, jos priklauso vėsesnio oro daržovėms. Dėl to sėjos laikas turi daug įtakos derliui.
Reikia atskirti valgomas garstyčias nuo augalų, kurie auginami kaip tarpiniai pasėliai. Tokia forma dažniau naudojama kaip žaliasis mėšlas ir įterpiama į dirvą. Nors abu augalai turi panašų pavadinimą, jų paskirtis yra visai kita.
Kaip sodinti garstyčias
Garstyčias galima sėti pavasarį arba rudenį. Pavasarį tai daroma vos tik dirvos temperatūra išsilaiko aukštesnė nei 4 laipsniai Celsijaus. Vis dėlto rudens derlius dažnai būna kokybiškesnis, nes augalas mėgsta vėsesnius orus.
Rudeninei sėjai verta rinktis ankstyvas veisles. Sėklas galima berti vasaros pabaigoje, o šiltesniuose regionuose ir rugsėjį ar spalį. Norint apskaičiuoti tinkamą laiką, prie pirmųjų šalnų datos pridedamos kelios savaitės, o tada atgal skaičiuojama tiek dienų, kiek reikia veislei subręsti. Paprastai tai būna nuo penkiasdešimt iki septyniasdešimt penkių dienų.
Garstyčioms tinka saulėta vieta ir laidus vandeniui dirvožemis. Geriausiai jos auga purioje, maistingomis medžiagomis turtingoje žemėje. Svarbu laikytis sėjomainos. Toje pačioje vietoje nereikėtų sodinti kitų kryžmažiedžių augalų bent porą metų, o dar geriau ilgesnį laiką.
Eilėms skirto atstumo reikia prisitaikyti prie to, kam augalas auginamas. Jei lapai skinami dažnai, tarpueilius verta daryti bent 30 centimetrų pločio. Jei auginamos sėkloms skirtos garstyčios, eilės gali būti išdėstytos maždaug 60–90 centimetrų atstumu. Tankiau pasėti augalai padeda lengviau suvaldyti piktžoles, o vėliau juos galima praretinti.
Jei garstyčios auginamos sėklai, augalus verta paremti. Tai padeda, kai subręsta sunkesnės ankštys ir stiebai ima linkti.
Garstyčių priežiūra
Garstyčios laikomos lengvai prižiūrima kultūra, jei joms suteikiamos tinkamos sąlygos. Jos geriausiai jaučiasi saulėje. Dalinis pavėsis tinka tik jauniems lapeliams, kuriuos naudinga apsaugoti nuo kaitrios vasaros saulės.
Nors augalas prisitaiko prie įvairios žemės, jam labiausiai patinka derlingas, drėgnas ir gerai drenuojamas dirvožemis. Lengvai rūgšti terpė taip pat naudinga. Jei dirvos pH mažesnis nei 6, augalas paprastai auga palankiai.
Kaip vėsaus sezono daržovei, garstyčioms reikia pastovios drėgmės. Tačiau jų negalima perlaistyti. Jei nelyja, naudinga skirti bent 2,5 centimetro vandens per savaitę. Sausoje žemėje lapai auga lėčiau, tampa kietesni ir gali įgauti kartoką skonį.
Vėsūs orai garstyčioms nekenkia. Jos gali pakelti net ir nulio laipsnių artimą temperatūrą. Vis dėlto aukštesnė nei 24 laipsniai šiluma šiam augalui jau yra nepalanki.
Tręšti reikėtų azotu turtingomis trąšomis. Jas berti patariama tada, kai daigai pasiekia apie 8–10 centimetrų aukštį. Dozę visada verta derinti pagal nurodymus ant pakuotės.
Nors garstyčios apsidulkina pačios, apdulkinimas vis tiek svarbus, jei planuojate pasilikti sėklų kitam sezonui. Vabzdžiai gali sukryžminti skirtingas veisles gana dideliu atstumu. Dėl to vienu metu geriau nesodinti kelių veislių, jei norite išsaugoti grynas sėklas.
Garstyčių rūšys ir panašūs augalai
Pagrindinės garstyčių rūšys yra trys. Jos skiriasi skoniu, spalva ir naudojimu, tačiau visos priklauso tai pačiai augalų grupei.
Yra ir panašiai pavadintas augalas, kuris botaniškai nėra tikrosios garstyčios. Jis turi stiprų česnakų kvapą ir laikomas agresyvia, greitai plintančia piktžole. Jis valgomas, bet skinamas tik jaunas.
Kaip nuimti derlių
Derliaus nuėmimas priklauso nuo to, ką norite gauti. Jei auginate lapams, skinkite juos jaunus ir minkštus. Jie tinka salotoms. Jei norite lapus troškinti ar kepti, palaukite, kol jie užaugs didesni, bet neskinkite jų per vėlai, kad dar nesusiformuotų žiedynstiebis.
Auginant sėklas, augalus reikia stebėti ypač atidžiai. Po žydėjimo ankštys iš pradžių būna žalios, o vėliau ima ruduoti. Geriausias metas rinkti yra tada, kai jos jau pakeitusios spalvą, bet dar neatsivėrusios. Jei pavėluosite, sėklos pasklis po visą daržą.
Kai ankštys išdžiūsta, sėklas reikia iškulti. Taip nuo jų atskiriami ir lukštai, ir likučiai. Mažą kiekį galima patrinti tarp delnų virš didelio dubens. Po to sėklas galima naudoti sveikas arba sumalti. Vis dėlto vien sėklų neužtenka, jei norima pagaminti garstyčias kaip pagardą.
Garstyčios vazonuose
Garstyčias galima auginti ir konteineriuose. Toks būdas labiausiai tinka tada, kai reikia lapų, o ne sėklų. Norint sėklų derliaus, paprastai reikia daugiau augalų, nei telpa į įprastus vazonus.
Sėjai rinkitės bent 20 centimetrų skersmens indus. Jie turėtų būti pripildyti laidžiu vandeniui substratu. Daigus praretinkite, palikdami tarp jų apie 10 centimetrų. Kaip ir kitiems vazoniniams augalams, garstyčioms reikės dažnesnio laistymo ir papildomo tręšimo.
Auginimas iš sėklų ir dažniausios problemos
Garstyčias galima pradėti auginti ir iš daigų, tačiau paprasčiausia sėti tiesiai į lysvę. Toks būdas dažniausiai yra patikimiausias ir nereikalauja daug papildomų veiksmų.
Didelių ligų ar kenkėjų problemų garstyčios paprastai neturi. Vis dėlto drėgnu oru gali pasireikšti miltligė ir baltasis puvinys. Iš kenkėjų dažniausiai pasitaiko amarai, baltasparniai, kopūstiniai vikšrai, šliužai ir smulkūs žiedgraužiai. Jei šie vabzdžiai jūsų vietovėje dažni, augalus galima pridengti tinkleliu ar uždanga.
Padeda ir tinkamai parinktas sėjos metas. Pavyzdžiui, rudenį kenkėjų paprastai būna mažiau, todėl augalai nukenčia rečiau.
Ar garstyčias galima valgyti
Visos garstyčių rūšys yra valgomos. Tai galioja ir laukinėms, ir kultūrinėms formoms. Vis dėlto ne visos jos vienodai skanios ar lengvai paruošiamos.
Daugumą lapų galima valgyti tiek žalius, tiek termiškai apdorotus. Garstyčių sėklų nepatariama valgyti žalių ir neparuoštų, nes jų skonis būna labai kartus. Prieš vartojimą jos dažniausiai mirkomos, kaitinamos arba kitaip apdorojamos.
