Aktinidijų (lot. Actinidia, dažniausiai auginama veislė – aktinidija skerspiovė arba vasarinė kivis) genėjimas yra vienas svarbiausių žingsnių norint užtikrinti sėkmingą šių egzotiškų, tačiau Lietuvos sąlygomis dažnai auginamų augalų derėjimą ir ilgaamžiškumą. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl genėti aktinidijas būtina, koks yra genėjimo laikas, būdai ir technikos, į ką svarbu atsižvelgti bei kokias klaidas dažniausiai daro augintojai. Straipsnis parengtas remiantis moksliniais leidiniais, sodininkystės patarimais, Lietuvos ir užsienio ekspertų rekomendacijomis („The Royal Horticultural Society“, „University of California Agriculture“, „Sodininkystės ir daržininkystės institutas“ Lenkijoje ir kt.).
Kodėl reikia genėti aktinidijas?
Genėjimas yra viena pagrindinių užduočių prižiūrint aktinidijas, nes šie vijokliai natūraliai būna itin greito augimo, o laiku neprižiūrimi gali tapti ne tik netvarkingi, bet ir menkai derėti. Yra keletas pagrindinių tikslų:
- Formos kontrolė ir estetikos užtikrinimas – tvarkingai suformavus vainiką, lengviau prižiūrėti augalą, nuimti derlių, riboti per stiprų augimą.
- Gerina derėjimą – genimi aktinidijų ūgliai deda daugiau žiedinių pumpurų, todėl krūmas tampa derlingesnis (RHS.org.uk).
- Ventiliacija ir apsauga nuo ligų – išretintas augalas geriau vėdinasi, lėčiau plinta grybinės infekcijos ir kenkėjai.
- Sveikesnis augimas – pašalinami seni, pažeisti, ligoti ūgliai, dėl to augalas efektyviau paskirsto mitybines medžiagas.
Kada genėti aktinidijas?
Laikas, kada genėti aktinidiją, turi didelės įtakos augalo sveikatai ir tolimesniam derėjimui. Svarbu žinoti, kad aktinidijos išskiria daug taip vadinamo „sulčių“, todėl neteisingas genėjimo metas gali labai nusilpninti augalą.
Optimalus genėjimo laikas
- Žiemos pabaiga, iki vegetacijos pradžios (vasario – ankstyvo kovo mėn.) – pagrindinis gamybinis/struktūrinis genėjimas. Svarbiausia „pagauti“ laiką prieš pumpurų brinkimą. Taip išvengiama stipraus sulčių bėgimo.
- Vasara, po derliaus nuėmimo (liepos pabaiga – rugpjūtis) – galima atlikti lengvą koreguojamąjį genėjimą, tvarkyti šonines atžalas.
- Neteisingas laikas – genėjimas ankstyvą pavasarį (kai jau teka sultys) ar rudenį, kai augalas dar aktyvus, gali padaryti žalos dėl stipraus „kraujojimo“.
Ar būtina kasmet genėti?
Aktinidijoms, ypatingai jauniems augalams ir veislėms, derančioms Lietuvos platumose (pvz., Actinidia kolomikta, Actinidia arguta), kasmetinis formuojamasis ir sanitarinis genėjimas yra rekomenduojamas. Svarbu nuolat stebėti augalo būklę ir, esant reikalui, šalinti per tankiai augančius ūglius.
Kaip genėti aktinidiją: pagrindiniai žingsniai
Formavimo genėjimas jauniems augalams
- Pirmieji metai po pasodinimo – paliekamas stipriausias stiebas (jei numatoma vieno kamieno forma), visi kiti silpni arba konkurentais tapę nupjaunami. Stiebas patrumpinamas iki 60–70 cm aukščio – tai paskatins šoninių ūglių formavimąsi.
- Antrieji-tretieji metai – vieną-keturis stiprius šoninius ūglius galima formuoti horizontaliai, jei planuojama auginti prie tvoros ar vielinės atramos, likę – pašalinami. Paliekant centrinę ašį ir pagrindines šakas, vėliau bus lengviau išlaikyti tvarkingą, produktyvų vijoklį.
Derančių aktinidijų genėjimas (brandžiame amžiuje)
Suaugusi aktinidija dažniausiai turi stiprią centrinę ašį ir kelias pagrindines, horizontaliai esančias šakas. Pagrindinės rekomendacijos:
- Sanitarinis genėjimas – pirma pašalinami sergantys, lūžtantys, apmirę ūgliai, taip pat visi stipriai į vidų augantys, vainiko tankumą didinantys arba žemės link gulantys.
- Kasmetinis retinimas – paliekami tik 5–8 stiprūs ir sveiki pagrindiniai ūgliai.
- Senųjų vaisinių šakelių šalinimas – aktyviausiai dera dvimečiai ir trečiamečiai ūgliai, vyresni (4 metų ir daugiau) šakelės šalinamos, kad paskatinti naujų vainikų vystymąsi.
- Vasaros genėjimas – gegužės–rugpjūčio mėnesiais galima trumpinti šoninius, per daug užaugusius ūglius (~7–9 lapų už žiedinių pumpurų), kad augalas neskirtų energijos žaliąjai masei.
Kaip genėti vyrišką ir moterišką aktinidiją?
Aktinidijos – tiesiogiai ar netiesiogiai dviaukštės augalai: yra moteriški (vaisius mezgantys) ir vyriški (žydintys, apdulkinimui reikalingi) augalai. Jų genėjimas skiriasi:
- Moteriški augalai – pagrindinis genėjimo tikslas: užtikrinti derlingų, žiedinių ūglių formavimą, išlaikant nedidelį vainiko tankumą.
- Vyriški augalai – šių vainikas kartais genimas stipriau (gali būti trumpinami net trečdaliu), nes žiedo kiekis tiesiogiai svarbus apdulkinimui, o per tanki laja gali stabdyti žydėjimą.
Genėjimo ypatumai ir patarimai
Pagrindinės taisyklės
- Naudokite tik aštrius ir švarius sekatorius arba peilius, kad išvengtumėte žaizdų plėšymo ir infekcijų (University of California Agriculture).
- Stambesnius pjūvius (didesnius nei 1 cm) rekomenduojama patepti sodo tepalu ar specialiu žaizdų užtepėju, kad sumažintumėte infekcijos riziką.
- Sodriai laistyti nerekomenduojama prieš pat genėjimą – tuo metu augale stiprėja srovenimas, didesnė „ašarojimo“ tikimybė.
- Stenkitės genėti esant sausam orui, kad žaizdos greičiau užsigytų.
- Po genėjimo pašalinkite visas nupjautas šakas, ypač jei buvo matomų ligų požymių.
Pagrindinės klaidos
- Per vėlus genėjimas (kai jau matyti besipildantys pumpurai) – tokiu metu kyla stiprus „ašarojimas“, kas silpnina augalą ir gali lemti jo žūtį.
- Neapgalvotas, pernelyg gausus išretinimas per vieną sezoną – silpnesni augalai per sunkiai atsigauna, vėluoja žydėti ar visai nedera.
- Per tanki laja – skatina puvinį, grybelines infekcijas, sumažėja apšviestumas ir derlius.
- Paliekami seni, jau nederiantys ūgliai – kinta uogų kokybė, derlius mažėja.
Aktinidijų priežiūra po genėjimo
Po genėjimo aktinidijos dažnai reikalauja papildomų priežiūros priemonių:
- Laistyti nereikėtų gausiai (jei nėra didelės sausros), kad žaizdos kuo greičiau užgytų.
- Geras laikas papildomai tręšti fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis – skatina naujų sveikų šakų augimą, stiprina šaknų sistemą.
- Pirmuosius du sezonus verta stebėti pagrindinius augalo „skeletus“ – jeigu šakos silpsta, gali reikėti papildomai patrumpinti ar išretinti vainiką.
- Jei po genėjimo pastebimas stiprus sulčių tekėjimas arba žaizdos negyja, jas galima apdoroti fungicidiniu tirpalu arba užtepti specialiu žaizdų sandarikliu.
Mitai apie aktinidijų genėjimą
- Aktinidijų nereikia genėti, jos auga natūraliai. Tai klaidinga: be genėjimo augalai ne tik ima veltis, jų derlius greitai mažėja, dažniau serga.
- Kuo daugiau nupjausi – tuo geresnis derlius. Iš tiesų stiprus genėjimas gali sumažinti derlių to sezono metu. Svarbu atrasti balansą tarp priežiūros ir natūralaus augimo.
- Galima genėti ir pavasarį, kai jau brinksta pumpurai. Tai vienas pavojingiausių mitų, nes tokiu metu aktinidijose veržliai teka sultys, ir augalas gali stipriai nukentėti.
Dažniausiai užduodami klausimai
- Ar aktinidiją reikia dengti žiemai po genėjimo? Atšiauriose Lietuvos vietovėse (ypač auginant mažiau atsparias veisles ar jaunus augalus) pravartu mulčiuoti šaknis ir prireikus dengti visą augalą.
- Kada galima tikėtis pirmojo derliaus po sodinimo? Priklauso nuo veislės, tačiau dažniausiai 3–4 metais po pasodinimo. Reguliarus genėjimas tai pagreitina.
- Ką daryti, jei po genėjimo auga tik lapai, o žiedų mažai? Dažniausiai kaltas per gausus azoto trąšų naudojimas ar per dažnas vainiko trumpinimas. Stenkitės išlaikyti pusiausvyrą ir gerinti augalo apšvietimą.
Naudingi šaltiniai ir rekomendacijos
- Royal Horticultural Society: Actinidijų auginimo ir priežiūros vadovas
- University of California Agriculture: Kiwi Pruning
- Gardeners’ World: Kaip genėti kivį
- Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas
Išvados
Genėjimas – būtina aktinidijų auginimo dalis norint užtikrinti sveiką augimą, gausų ir reguliarų derlių, estetiškai gražią augalo formą. Svarbu vadovautis pagrindinėmis taisyklėmis: tinkamu laiku atlikti sanitarinį ir formuojamąjį genėjimą, atsižvelgti į vyriškų ir moteriškų augalų skirtumus, stebėti augalo būklę po atliktų veiksmų. Laikantis šiuolaikinių, mokslu pagrįstų rekomendacijų, aktinidijų auginimas taps ne tik našus, bet ir malonus procesas kiekvienam sodininkui.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
