Lupinos – tai sparčiai augantis ankštinių šeimos augalas, pasižymintis įspūdingais ir spalvingais žiedų stiebais. Lietuvoje ši gėlė žinoma ir kaip mėlynbonė. Nors lupinos dažnai žavi savo ryškiomis spalvomis, svarbu žinoti, kad augalas yra nuodingas tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Dėl naudos sodininkams bei vabzdžių apdulkintojams, lupinos vis dažniau pasirenkamos želdinant gėlynus, tačiau joms augti reikia tam tikrų sąlygų, kad augalas džiugintų kiekvieną sezoną.
Lupinų savybės ir aplinkos poveikis
Lupinos būna vienmetės arba neilgaamžės daugiametės – dažniausiai gyvena apie du–penkerius metus. Žiedai pradeda skleistis nuo pavasario iki vasaros vidurio. Spalvingais žiedais pasidengiančios lupinos dažniausiai būna atsparios elniams bei ypač mėgstamos bičių ir drugelių. Vis dėlto, jų toksiški sėklų krūmai gali būti pavojingi laukiniams gyvūnams, o pačios lupinos, plisdamos gamtoje, dažnai nustelbia savaiminius vietinius augalus.
Auginimo sąlygos ir priežiūra
- Lupinos geriausiai auga saulėkaitoje, kurioje saulės šviesa augalus pasiekia bent šešias valandas per dieną. Esant daliniam pavėsiui, žydėjimas sumažėja, tačiau labai karšto klimato sąlygomis rekomenduojama kiek pridengti augalus nuo popietinės saulės.
- Dirvai lupinos nereiklios, tačiau geriausiai jaučiasi lengvame, puriame, organinėmis medžiagomis turtingame ar smėlingame dirvožemyje, kur užtikrintas geras drenažas. Nors augalas toleruoja rūgštų dirvožemį, rūgštumas gali būti ir neutralus. Molio pagrindo žemėje, jei ji nėra pakankamai puri, lupina neužsilaikys ilgai.
- Užmirkęs dirvožemis kenkia lupinoms dėl rizikos supūti šaknims, tačiau per sausra būtina reguliariai laistyti. Jei nelyja – laistykite bent kartą per savaitę. Mulčiavimas padeda sulaikyti drėgmę ir apsaugo šaknis nuo perkaitimo.
- Lupinoms mineralinės trąšos dažniausiai nereikalingos, kadangi jos pačios fiksuoja azotą. Prireikus, jei žemė itin šarminė, naudokite rūgštinantį trąšų mišinį, kuriame fosforo yra daugiau nei azoto – taip pagerinsite žiedų kokybę.
Lupinų sodinimas ir atstumai tarp augalų
Svarbu iškasti pakankamai gilias (30–45 cm) duobes, nes lupinos turi ilgą liemeninę šaknį. Mažus daigus sodinkite maždaug 30 cm atstumu vieną nuo kito, o didesnius – palaikykite 60–90 cm atstumą. Geriausias metas sodinti – ankstyvą pavasarį arba rudenį, kai temperatūra vėsesnė. Pridenkite mulčiu, tačiau papildomai tręšti nereikia.
Lupinų rūšys ir jų įvairovė
Soduose dažniausiai auginamos įvairios veislinės hibridinės lupinos, sukurtos iš skirtingų natūralių rūšių tam, kad žydėtų gausiau ir būtų įvairesnių spalvų. Populiariausios – stambialapės hibridinės lupinos, kurios buvo sukurtos iš stambialapės (Lupinus polyphyllus) ir kitų rūšių kryžminimo būdu. Nors sėklų mišiniuose dažniausiai galima rasti kelių spalvų hibridus, labiausiai atspari šalčiui yra klasikinių mėlynų žiedų veislė. Kiekviena veislė savo išvaizda gali skirtis – vertėtų rinktis pagal norimą efektą gėlyne.
Dauginimas ir sodinimas
Lupinos labai gerai sudygsta iš sėklų, todėl būtent toks dauginimas dažniausiai pasirenkamas, nors žydėjimo pradžios tenka laukti ilgiau. Taip pat galima imti pagrindinio stiebo (bazines) atžalas pavasarį iš jau prigijusių augalų ir persodinti – taip nauji augalai pražysta greičiau. Šiam procesui reikės aštraus peilio ar sodo žirklių, kuriomis rūpestingai atrenkamos stipriausios atžalos. Svarbu nepažeisti šaknų ir sodinti iškart.
Dauginimas sėklomis žingsnis po žingsnio
- Surinkite prinokusias sėklas rudens pabaigoje iš žiedų ankščių.
- Sėkite anksti pavasarį arba vėlų rudenį, kad daigai sudygtų kitą sezoną.
- Lupinos, augančios iš sėklų, žydi po dvejų metų nuo pasodinimo.
Lupinų auginimas vazonuose
Lupinoms tinka erdvūs, gilūs ir sunkesni vazonai, kad gerai išsivystytų ilgos šaknys ir augalas neišvirstų. Geriausia sodinti ankstyvą pavasarį, o augalus laikyti saulėtoje vietoje, užtikrinant vandens perteklių nutekėjimą. Rudenį patrumpinkite stiebą ir perstatykite vazoną į saugesnę, nuo šalčio apsaugotą vietą, kad augalai lengviau peržiemotų.
Žiemojimas
Sulaukus šalčio lupinos natūraliai vysta ir pereina į ramybės būseną. Stiebus nupjaukite iki 2–5 cm nuo žemės, o aplink dirvą pabarstykite mulčiu – taip apsaugosite po žeme likusią šaknį nuo įšalo ir temperatūros svyravimų.
Kenkėjai ir ligos
- Pavasarį lupinos dažnai nukenčia nuo amarų – galite naudoti ekologišką insekticidą ar kitus natūralius būdus jiems naikinti.
- Būdinga ir grybinė liga antakranozė, dėl kurios ant lapų atsiranda dėmių, stiebo viršūnės pradeda vysti ir ruduoti. Pažeistus augalus geriausia išrauti ir sunaikinti, o tą vietą kurį laiką vengti atsodinti kitomis lupinomis.
- Jei augalui trūksta oro, gali pasireikšti miltligė – ant lapų formuojasi balkšvos apnašos. Užtikrinkite tinkamą oro cirkuliaciją, apgenėkite tankius plotus, esant reikalui taikykite ekologiškas apsaugos priemones.
- Lupinas dažnai puola šliužai ir sraigės – reguliarus ravėjimas ir žolės aplink augalus šalinimas sumažins šių kenkėjų pavojų jauniems daigams.
Lupinų žydėjimo ypatybės
Lupinos įprastai žydi nuo vėlyvo pavasario iki liepos. Dažniausiai pražysta antrą kartą, jei po pirmojo žydėjimo žiedyną nupjaunate per pusę. Antroji banga, nors ir būna mažesnė, leidžia džiaugtis spalvingais žiedais visą vasarą. Lupinų lapai primena palmę, susidedančią iš 7–10 segmentų, o žiedai gali džiuginti ne tik įvairiomis spalvomis, bet ir kvapu.
Norint paskatinti kitą žydėjimo bangą, po pirmojo žydėjimo nugenėkite žiedynus iki žemės lygio, o atėjus rudeniui vėl trumpinkite augalą iki žemės.
Galimos problemos ir patarimai
- Nepakankama saulės šviesa – pagrindinė priežastis, kodėl lupinos nežydi.
- Apgenėkite aplinkinius krūmus ar medžius, kad augalui netrūktų šviesos.
- Nereguliarus laistymas ir per mažai fosforo gali lemti skurdų žydėjimą.
- Pažeisti augalai dėl grybo lupinų antraknozės ruduos, vystysis dėmės ir žaizdelės – tokius augalus būtina šalinti ir, pageidautina, nebeauginti lupinų toje vietoje keletą metų.
Lupinas galima derinti su kitais vėlyvą pavasarį bei vasaros pradžioje žydinčiais augalais, mėgstančiais rūgštesnę dirvą, pavyzdžiui, tulpėmis, ramunėmis, aguonomis ar svogūniniais dekoratyviniais augalais. Jei tinkamai prižiūrima ir apsaugoma žiemą, ta pati lupina išauga kiekvienais metais, o senesni augalai, nors šonais neplinta, džiugina išbyrančiomis sėklomis ir naujais daigais. Rabbitsų ar kitų žolėdžių šių augalų neėda – jie jiems nuodingi.
