Yakisugi, dar dažnai žinomas kaip shou sugi ban, yra sena japonų medienos apdirbimo technika, kurios istorija siekia XVIII amžių. Šis metodas žavi savo išskirtinumu tiek tradicinėje, tiek šiuolaikinėje architektūroje. Pagrindinė procedūros esmė – kruopščiai kontroliuoti natūralios medienos paviršiaus deginimą, kuris ne tik paryškina medienos išvaizdos grožį, bet ir užtikrina jos ilgaamžiškumą.
Kilmė ir tradicijos
Yakisugi ištakos susijusios su Japonijos Edo laikotarpiu, kai pradėta taikyti medienos deginimą siekiant ją apsaugoti nuo aplinkos poveikio. Tai buvo gerokai anksčiau nei atsirado cheminės medienos apsaugos priemonės. Paties medienos paviršiaus apdeginimas buvo pastebėtas dar senesniais laikais: žmonija tūkstančius metų naudojo ugnį įrankių ir pastatų stiprinimui.
Nors gali atrodyti keista, tačiau deginant medį jo struktūra dažniausiai tampa tvirtesnė, o ne silpnesnė. Specialus paviršiaus apanglinimas sukuria apsauginį sluoksnį, kuris saugo nuo saulės, lietaus, pelėsio, kenkėjų – todėl šis metodas laikomas itin veiksmingu natūraliu apsaugos būdu.
Panaudojimas šiandien
Ši medienos deginimo technika šiandien randa vietą ne tik tradiciniuose, bet ir moderniuose interjeruose bei pastatų eksterjeruose. Išskirtinė, sodraus juodumo su anglies tonais faktūra suteikia pastatams modernų ir įspūdingą akcentą net ir minimalistiškiausiuose kuriamuose projektuose.
Daugybė šiuolaikinių dizainerių atranda degintos medienos grožį iš naujo: kūrybingai ją taiko baldų, apdailos detalių, net tapetų imitacijose. Rinkoje pasirodo net ir „netikrų“ shou sugi ban plokščių, kurios, nors ir nėra degintos, o tik specialiai apdorotos, atkartoja šios technikos vizualinį efektą.
Shou sugi ban pavadinimo reikšmė
Nors šis pavadinimas labiau paplitęs už Japonijos ribų, išvertus iš japonų kalbos šis metodas vadinamas yakisugi. Čia „yaki“ reiškia deginimą, „sugi“ – tai kiparisas arba kedras, o „ban“ – lenta. Tad tiesiogiai tai yra degintos kedro ar kipariso lentos apdirbimo būdas.
Shou sugi ban privalumai ir trūkumai
- Natūraliai ir efektyviai apsaugo medieną nuo pelėsio, puvimo, vabzdžių pažeidimų.
- Dėl apanglinto paviršiaus mediena tampa atsparesnė drėgmei bei ugniai.
- Nereikalauja cheminių apsaugos priemonių, todėl yra natūralus sprendimas.
- Ilgainiui mediena įgauna patinos, kuri gali būti atnaujinama pertepant aliejumi, kad išliktų gilūs atspalviai.
- Padeda sukurti išraiškingą faktūrą bei natūralų grožį įvairiose architektūrinėse idėjose.
- Procesas reikalauja nemažai kruopštumo ir laiko, taip pat būtinas atsargus elgesys su degimo įranga.
- Geriausių rezultatų pasiekiama tik su tam tikromis medienos rūšimis, dažniausiai naudojamas kedras ar kiparisas – kitos medienos rūšys gali suteikti skirtingą efektą.
- Neteisingai ar nepakankamai prižiūrint, apdeginimo sluoksnis gali pradėti skilinėti ar pleiskanoti, todėl reikalingas periodinis aliejavimas ir atnaujinimas.
Medienos pasirinkimas ir priežiūra
Tradicinėje technologijoje prioritetas teikiamas kedrui arba kiparisui, tačiau efektą galima sukurti ir naudojant pušį, ąžuolą, eglių, maumedžio rūšis. Svarbu atlikti bandymą ir išsiaiškinti, ar pasirinktas medis tinkamas norimai norimai spalvai bei tekstūrai išgauti.
Nors apdeginus mediena tampa atsparesnė nei įprasta, papildomam saugumui patartina paviršių padengti linų arba mineraliniu aliejumi, ypač jei gaminys bus veikiamas oro sąlygų. Tokiu būdu tikėtina, kad išorėje naudojama deginta mediena tarnaus nuo 30 iki 50 metų, jei bus tinkamai prižiūrima. Vidaus apdailoje jos ilgaamžiškumas dar didesnis – kai kuriais atvejais siekia net šimtmetį.
Procesas ir saugumas
Nors šį metodą galima taikyti savarankiškai, procesas susijęs su atviros liepsnos naudojimu, todėl būtina laikytis saugos reikalavimų. Laiko sąnaudos, įgūdžių poreikis bei specifinių medienos rūšių importas gali padidinti bendrą atlikimo kainą. Dažnai rekomenduojama šį darbą patikėti profesionalams, ypač jei norimas ilgaamžiškas rezultatas bei originali, išskirtinė išvaizda.
