Širdžialapės žydi pavasarį, žavi išvaizdžiais, širdelės formos žiedais ir išskirtine augalų elegancija. Rožiniai žiedai su išsikišusia balta ir raudonu brūkšniu puošta žiedlapių dėmele išsidėsto ant ilgų, svyrančių stiebų, sudarydami kaskadą primenantį vaizdą. Šis augalas, natūraliai augantis Azijoje, suaugęs gali siekti net metrą aukščio ir kasmet išaugina apie dvi dešimtis nedidelių žiedų, kurie laikosi keletą savaičių pavasario metu. Tai daugiametė kultūra – net jei antžeminė augalo dalis sunyksta, kitąmet jis vėl pražysta.
Priežiūra ir auginimo sąlygos
Širdžialapėms augti labiausiai tinka pusiau pavėsis bei turtingas, gerai drenuojamas dirvožemis. Geriausia, kai šaknų kaklelis būna apie 2–5 centimetrus po žeme, nes per giliai sodinti augalai gali pradėti pūti. Norint apsaugoti gležnus žiedus nuo stipraus vėjo ir intensyvių saulės spindulių, verta rinktis užuovėją su šiek tiek pavėsio. Puikiai tinka miško tipo gėlynas.
Šie augalai gali augti ir visiškame pavėsyje, tačiau tiesioginiai saulės spinduliai gali paskatinti ankstyvą ramybės periodą, todėl augalas žydės trumpiau. Idealiausia dirvožemis – humusingas, šiek tiek rūgštus ar neutralus, pakankamai drėgnas, tačiau vandeniui nepralaidus. Prieš sodinant, verta dirvą praturtinti kompostu, ypač ten, kur natūraliai nėra daug organinių medžiagų. Žemę reikėtų nuolat drėkinti, tačiau būtina saugotis užmirkimo – per didelė drėgmė gali pažeisti šaknis.
Šios gėlės geriausiai jaučiasi, kai temperatūra svyruoja tarp 13 ir 24 °C. Jos gali pakęsti ir didesnę oro drėgmę, o vasarai įpusėjus žiedai paprastai pradeda gelsti – tai natūralus augalo perėjimas į ramybės būseną. Nors širdžialapės nėra reiklios trąšoms, skurdesnėje dirvoje vieną kartą per pavasarį verta panaudoti lėtai veikiančias kompleksines trąšas. Papildomai galima apibarstyti lapų kompostu ar perpuvusiu humusu.
Auginimo ypatumai ir veislės
Paprastai žinomos krūminės širdžialapės (Lamprocapnos spectabilis) dažniausiai sodinamos dekoratyviniuose gėlynuose – jos skiriasi išvaizda ir augimo sąlygomis nuo vyniotinio tipo giminaičių. Renkantis rūšį galima atsižvelgti į kelias panašias veisles, pasižyminčias tais pačiais dekoratyviniais bruožais ir auginimo poreikiais.
Genėjimas ir priežiūros darbai
Dažno genėjimo širdžialapėms nereikia – pakanka nupjauti sausus, pageltusius lapus prieš ramybės laikotarpį, kai lapai ima ruduoti ir praranda dekoratyvumą. Jei norima, kad širdžialapės subrandintų sėklas, nužydėjusių žiedų šalinti nereikėtų.
Dauginimas
Nors dažniausiai širdžialapės įsigyjamos daigų pavidalu, dauginti jas galima ir kitais būdais: sėklomis, kerelių dalijimu ar stiebo auginiais. Stiebo auginiais patrumpini tik pavasarį arba vasaros pradžioje. Sėjant sėklas tiesiai į gėlyną, geriausia tai daryti rudenį – šaldomieji laikymo metodai padeda sėkloms sudygti.
Kaip išauginti širdžialapę iš sėklos
- Sėklas sėkite į vazoną su žemėmis, uždenkite ir laikykite šaldytuve arba šaldiklyje apie 6–8 savaites.
- Po atšaldymo išneškite vazonėlį į šviesą ir šiltesnę vietą, kad sudygtų. Toks temperatūrų pokytis skatina sėklų dygimą.
Sode širdžialapės dažnai užsėja pačios, tačiau neplinta agresyviai, o mažus daigelius galima atsargiai perkelti į kitą vietą.
Vazoninis auginimas ir persodinimas
Širdžialapes galima auginti ir dideliuose vazonuose, taip pat laikyti patalpose, tačiau svarbu parinkti bent 30 cm skersmens, su drenažo skylutėmis molinį vazoną, kuris leidžia pertekliniam vandeniui išgaruoti. Naudokite kokybišką, purų substratą, kuris laisvai praleidžia vandenį.
Vazonuose šie augalai išgyvena 4–5 metus, kol šaknys pradeda tankėti ir reikia persodinti į erdvesnį indą. Persodinant šaknis būtina paskirstyti, kad būtų daugiau vietos, o naujame vazone šaknis apdenk erkeliu žemių sluoksniu ir palikite tarpelį nuo vazono krašto. Papildomai laistykite po persodinimo.
Rudens ir žiemos priežiūra
Žiemos laikotarpiu širdžialapės natūraliai numeta antžeminę dalį. Net jei virš žemės nematyti augalo, šaknys išlieka gyvybingos ir pavasarį vėl atželia. Prieš šalnų sezoną galima nupjauti stiebus iki 2–5 cm nuo žemės paviršiaus. Dirvą verta laistyti iki pirmųjų šalnų pradžios, o artėjant žiemai pamulčiuokite storu 5 cm durpių ar komposto sluoksniu – tai padės išlaikyti drėgmę ir apsaugos šaknis nuo šalčio. Atėjus pavasariui, mulčią nusemkite, kad skleistųsi nauji ūgliai.
Dažniausi kenkėjai ir ligos
Širdžialapes gali pulti amarai, skydamariai, šliužai ir sraigės. Amarų ar skydamarių gausą galima sumažinti naudojant insekticidinį muilą ar natūralų aliejaus purškalą. Šliužus ir sraiges lengviausia surinkti rankomis vakare ar anksti ryte ir pašalinti į vandens kibirą su muilu.
Be to, augalai linkę sirgti grybelinėmis ligomis – miltlige ar lapų dėmėtumu, kurioms esant reikalingas fungicidas. Jei augalas pajuodavo ar pradėjo skleisti nemalonų kvapą – tikėtina, kad prasidėjo pūvimas. Tokį ligotą augalą geriausia išrauti, supakuoti į maišą ir išmesti. Vazonuose augusius užsikrėtusius augalus būtina persodinti į naują substratą, o vazoną išvalyti ir dezinfekuoti. Sode augusį plotą taip pat apdorokite fungicidu.
Amarai lengvai pastebimi dėl smulkių žalių vabaliukų arba lipniu blizgiu sluoksniu ant lapų. Tokie požymiai rodo aktyvų kenkėjų darbą, todėl reikalinga skubi reakcija.
Kaip paskatinti žydėjimą
Paprastai širdžialapės pradeda žydėti pavasarį ir žydi iki vasaros pradžios, kol užklumpa didesni karščiai. Svarbu žinoti, kad naujas augalas gali ir nežydėti per pirmąjį sezoną. Per tankiai susodintos ar nepadalintos širdžialapės taip pat gali žydėti silpniau ar visai nežydėti.
Norint paskatinti naują žydėjimą per sezoną, patrumpinkite žiedinius stiebus iki 2–3 cm virš žemės – tai paskatins naujų ūglių augimą. Taip pat stenkitės, kad augalas nebūtų tiesioginėje saulėje, kuri gali riboti žydėjimą.
Dažnos problemos ir jų sprendimo būdai
Jei augalas auga tinkamomis sąlygomis, problemų pasitaiko retai. Dažniausios bėdos atsiranda dėl netinkamos dirvos drėgmės ar kenkėjų ir ligų. Miltligė pasireiškia juodomis, pilkomis ar rausvomis dulkėmis ant lapų – ją galima įveikti fungicidu. Kad apsaugotumėte augalus, stenkitės laistyti ties šaknimis, ne ant lapų, ir užtikrinkite, kad augalai nebūtų pernelyg tankūs.
Lapų rudavimas ir dėmės su gelsvu apvadu liudija apie grybelinį lapų dėmėtumą, kurį galima stabdyti laiku panaudojant fungicidą ar sodos tirpalą. Ligai progresuojant, lapai krenta, o augalas gali žūti.
Gelstantys lapai vasaros metu – įprastas ramybės ženklas, tačiau per didelis drėkinimas, per šarminė dirva ar stipri saulė taip pat gali lemti geltonavimą. Jei pastebite, kad geltonumas nėra susijęs su natūraliu augalo ciklu, pakoreguokite priežiūrą. Be to, geltonavimas gali būti grybinės ligos – pvz., verticiliozės ar fuzariozės – požymis. Tuomet geriausia pašalinti pažeistą augalą, kad apsaugotumėte kitus gėlyno augalus.
Ligos, kaip verticiliozė, fuzariozė, botritas ar šaknų puvinys, dažnai sukelia ūmų augalo nykimą: iš pradžių vysta, vėliau pradeda juoduoti ar pilkėti. Botritas pasireiškia kaip pilkas pelėsis. Tokiu atveju iš karto išraukite paveiktą augalą, išmeskite jį ir dirvą, kurioje augo, o vazonus ar kitas priemones dezinfekuokite ir naudokite tik vėliau, kruopščiai išvalius.
Papildoma informacija apie širdžialapes
- Širdžialapės yra daugiametės – kasmet po ramybės laikotarpio sugrįžta ir džiugina žiedais pavasarį.
- Augalas gali pats pasėti sėklas sode, tačiau neplinta agresyviai ir nekelia rūpesčių gėlyne.
- Dauguma širdžialapių rūšių yra efemeriškos – žydi vėlyvą pavasarį ir ankstyvą vasarą, vėliau žiedai nunyksta dėl karščio.
- Širdžialapės priskiriamos vidutiniškai nuodingiems augalams tiek žmonėms, tiek naminiams gyvūnams, todėl augalus reikėtų saugoti nuo vaikų ir gyvūnų.
