Anturis (lot. Anthurium) – išskirtinis tropinis augalas, savo įspūdingais, spalvingais žiedynais ir blizgiais lapais dažnai tampa bet kurio interjero puošmena. Tai ne tik dekoratyvus kambarinis augalas, bet ir gana nereiklus priežiūrai, todėl mėgstamas tiek pradedančiųjų, tiek patyrusių augalų entuziastų. Visgi, kad anturis džiugintų sodriais žiedais ir sveika išvaizda, svarbu žinoti specifinius priežiūros reikalavimus. Straipsnyje detaliai aptariame, kaip auginti anturį namų sąlygomis, dalijamės priežiūros patarimais, dažniausiomis klaidomis ir atsakome į populiariausius klausimus apie šį augalą, remdamiesi augalų ekspertų, agronomų ir botanikos institucijų rekomendacijomis.
Anturio kilmė ir įvairovė
Anturiai – aroninių (Araceae) šeimos augalų gentis, kilusi iš Centrinės ir Pietų Amerikos tropikų. Botanikų duomenimis, natūralioje gamtoje aptinkama virš 1000 anturio rūšių (Royal Botanic Gardens, Kew). Kambariuose bei šiltnamiuose dažniausiai auginamos kelios pagrindinės rūšys ir jų hibridai:
- Anthurium andraeanum – paprastas anturis, išsiskiria dideliais, blizgiais, raudonais arba baltais skiautrais, dažniausiai sutinkamas gėlių parduotuvėse.
- Anthurium scherzerianum – mažesniais, ryškių spalvų žiedynais, su spirališkai susisukusiu burbuolės formos žiedynu.
- Anthurium crystallinum, Anthurium clarinervium – vertinami dėl dekoratyvių, didelių, širdies formos lapų su ryškiomis gyslomis, tačiau žiedynai retesni ir mažiau pastebimi.
Kiekviena rūšis turi šiek tiek skirtingus priežiūros reikalavimus, tačiau pagrindiniai principai galioja daugumai anturių.
Anturio vietos parinkimas namuose
Anturis – šviesamėgis augalas, bet tiesioginiai saulės spinduliai jam kenkia. Gamtoje anturis paprastai auga po aukštų medžių laja, todėl geriausia jam parinkti šviesią vietą su išsklaidyta šviesa ar pusiau pavėsyje. Į pietų pusę nukreiptuose languose rekomenduojama naudoti užuolaidas. Per stipri saulė gali nudeginti lapus (tamsios dėmės, gelsvėjimas), o pernelyg tamsioje vietoje augalas gali nesuskubti žydėti.
Optimali temperatūra ir drėgmė
Kambaryje anturiui optimalu palaikyti 20–27 °C šilumą. Temperatūra neturėtų nukristi žemiau 15 °C, nes augalas jautrus šalčiui ir skersvėjui. Žiemą verta saugoti nuo šalto oro gūsių ar staigių temperatūros svyravimų.
Tropinių augalų būtinybė – didesnė oro drėgmė (60–80 %). Per sausas oras (<40 %) lėtina augimą, gali sukelti lapų rudavimą ar sukietėjimą. Drėgmei palaikyti galima naudoti oro drėkintuvą, reguliariai purkšti lapus minkštu vandeniu (išskyrus žydėjimo metu), vazoną statyti ant padėklo su drėkiais akmenukais.
Kaip sodinti ir persodinti anturį
Įsigijus anturį rekomenduojama jį persodinti, pašalinant transportavimo substratą ir pasodinti į tinkamą žmogaus paruoštą dirvą. Vėliau anturį reikėtų persodinti kas 2–3 metus arba kai pastebima, kad šaknys stipriai išauga ar pradeda lįsti pro drenažo skyles.
Tinkamiausias laikas persodinti – ankstyvas pavasaris, prasidedant aktyviam augimo laikotarpiui, tuomet anturis lengviau adaptuojasi.
Dirva ir vazonas
- Anturiai mėgsta purią, vandeniui, bet ne vandeniui užsilaikančią dirvą.
- Rekomenduojamas substratas: universali kambarinių augalų žemė, į ją įmaišius sfagninių samanų, pušų žievės, perlito ar stambių smulkintų kokoso plaušų santykiu 1:1:1.
- Anturiai jautrūs šaknų puvimui, tad būtinas geras drenažas (suskaldytos molio šukės, keramzitas).
- Vazonas turi turėti drenažo skylutes, geriausia naudoti permatomą ar plastiką, kad geriau matytųsi šaknų būklė, tačiau galima rinktis ir molinius.
Anturio laistymas ir tręšimas
Anturis nemėgsta kraštutinumų – nei perdžiūvusios žemės, nei nuolatinės drėgmės. Laistymo dažnį reikėtų derinti prie temperatūros ir sezono:
- Šiltuoju metų laiku (pavasarį–vasarą) laistyti kas 5–8 dienas arba kai substrato viršutinis sluoksnis vos pradžiūsta. Geriausia – minkštu, šiltu (apie 20°C) vandeniu.
- Žiemą, kuomet augimas lėtesnis, – rečiau (kas 10–14 dienų ar pagal substrato būklę).
- Vanduo lėkštelėje neturėtų užsilikti ilgiau kaip 30 min., nes ilgalaikė drėgmė skatina šaknų puvimą (taip pat patariama laistyti tik tiek, kad išbėgtų mažai perteklinio vandens).
Tręšimas
Aktyvaus augimo metu (balandis-rugsėjis) rekomenduojama tręšti specialiomis žydinčioms kambarinėms gėlėms skirtomis trąšomis kas 3–4 savaites, laikantis instrukcijų ir praskiedžiant trąšas silpnesne koncentracija nei nurodyta (Europos botanikos sodų rekomendacijos).
Pertręšus anturį dažnai ima geltonuoti lapų galiukai arba ant žemės paviršiaus atsiranda baltų nuosėdų. Dėl to svarbu nepersistengti ir duoti dirvai „pailsėti“.
Anturio dauginimas namų sąlygomis
Anturiai namuose dažniausiai dauginami:
- Dalijant kerą persodinimo metu. Tai paprasčiausias ir sėkmingiausias būdas: nuolat augantis motininis kerelis švelniai atskiriamas į kelias dalis su šaknimis ir kiekviena sodinama į atskirą vazoną.
- Pjovinio augimo ūgliais. Atpjaunamas stiebo gabalėlis su šakelėmis, paliekami 2–3 tarpubambliai, kurie sodinami į drėgną substratą ir palaikoma nuolatinė šiluma bei drėgmė.
- Rečiau pasitelkiama sėklų sėjimo metodika, tačiau namų sąlygomis šis būdas sudėtingas, užima daug laiko ir rezultatų tenka laukti keletą metų.
Dažniausi anturio priežiūros iššūkiai ir sprendimai
Lapai dėmėti ar geltonuoja
Dažniausiai lapų galiukų ruda spalva – sausas oras ar netaisyklingas laistymas. Taip pat gali lemti pertręšimas arba stiprūs saulės spinduliai.
Geltonuojantys lapai rodo drėgmės perteklių arba per didelę trąšų koncentraciją, kartais – natūralų senėjimą (vieni ar du seni lapai). Tokiu atveju verta sumažinti laistymą ir nupjauti seniausius lapus.
Anturis nežydi
Nežydėjimo priežastys dažniausios:
- Per mažai šviesos (anturį reiktų perkelti arčiau lango, bet saugoti nuo tiesioginės saulės)
- Per erdvi vaza ar permaža šaknų sistema – žydėjimą gali paskatinti subtilus šaknų apkarpymas ar kero padalijimas
- Netinkama oro temperatūra ar prastas tręšimas
Kenkėjai ir ligos
Anturiai dažniausiai kenčia nuo šių kenkėjų:
- Tripukai, amarai, skydamariai, voratinklinės erkės – randamos ant lapų, apatinėje pusėje ar pažastyse. Kartais lapai ima blykšti, raukšlėtis arba aplimpa lipnia mase.
Prevencijai svarbu reguliariai valyti lapus drėgna šluoste, stebėti augalą. Aptikus kenkėjų rekomenduojama imtis biologinių priemonių (muilo tirpalas, neem aliejus) arba, esant dideliam užsikrėtimui – specializuotų insekticidų (naudoti pagal instrukciją ir tik esant būtinybei).
Šaknų puvinys, grybinės ligos dažniausiai kyla dėl perlaistymo ar prastos ventiliacijos. Pastebėjus pelėsį ar rusvas dėmes šaknyse augalą reikėtų persodinti, nupjauti pažeistas šaknis ir sodinti į naują sterilizuotą substratą.
Populiariausi mitai apie anturius
-
Mitas: anturis labai nuodingas žmogui.
Faktas: Kaip ir dauguma aroninių augalų (pvz., filodendras, difenbachija), anturio sultyse yra kalcio oksalato kristalų. Jie gali sukelti dirginimą, jei patektų į burną ar akis, tačiau augalas nėra laikomas pavojingu ar toksišku sąlyčiui (American Society for the Prevention of Cruelty to Animals). Svarbu nevalgyti jo dalių ir laikyti ten, kur nepasieks smalsūs vaikai ar augintiniai. -
Mitas: anturiai žydi tik kartą per metus.
Faktas: Palankiomis sąlygomis kambaryje anturis gali žydėti praktiškai visus metus be didelių pertraukų. Po žiedų nuvytimo jie paprastai atželia per 1–2 mėnesius priklausomai nuo veislės ir priežiūros.
Patarimai sėkmingam anturio auginimui
- Anturį įkurdinkite šviesioje, bet ne saulėtoje vietoje, ne arti radiatorių ar skersvėjų.
- Palaikykite nuolatinę, bet ne perteklinę drėgmę substrato sluoksnyje, rūpinkitės oro drėgme.
- Reguliariai apžiūrėkite lapus, valykite juos ir stebėkite, ar nėra kenkėjų ar dėmių.
- Tręškite nuosaikiai – geriau mažiau nei per daug. Per daug maisto medžiagų augalui kenkia.
- Nuvytusius žiedus, senus lapus šalinkite žirklėmis, kad skatintumėte naujų augimą.
- Persodinkite kaskart, kai vazone pasimato šaknys arba substratas pakižta.
Išvada
Anturis – išraiškingas, ilgai žydintis ir neerzinantis augintinis kiekvienų namų interjerui, jei suteiksite jam pakankamai šviesos, šilumos ir drėgmės. Nepaisant tropiškos kilmės, šis augalas puikiai prisitaiko prie mūsų klimato vidaus sąlygų, o laikantis pagrindinių priežiūros taisyklių, ilgus metus džiugins ne tik ryškiomis spalvomis, bet ir išskirtiniu lapų grožiu. Auginimas nereikalauja specialaus pasirengimo, tačiau šiek tiek pastangų ir dėmesio – būtini, kad anturis taptų tikra jūsų namų puošmena.
Mėgstanti stebėti gamtos ritmus ir užrašyti augalų paslaptis, ji kiekviename žolelės lapelyje mato istoriją, o kiekviename recepte – protėvių išmintį. Jos tekstuose susipina senolių žinios ir šiuolaikinė virtuvė, o skaitytojus žavi gebėjimas paprastus ingredientus paversti mažais kasdienybės stebuklais. Įkvėpta Lietuvos pievų, miškų ir daržų, ji dalijasi ne tik receptais, bet ir pagarba gamtai.
