Šventiniai kaktusai yra ilgaamžiai epifitiniai augalai, dar vadinami kalėdiniais, padėkos ar velykiniais kaktusais. Jie vertinami dėl išskirtinių, žvaigždės formas primenančių žiedų. Dažniausiai žydėjimas sutampa su tuo metų laiku, kurio vardu augalas pavadintas.
Tačiau būtent čia ir prasideda painiava. Šie augalai dažnai sumaišomi tarpusavyje, o etiketės ant vazonų būna netikslios. Todėl ne visada aišku, kaip juos prižiūrėti ir kada laukti žiedų.
Vis dėlto keli aiškūs požymiai padeda atskirti vieną rūšį nuo kitos. Tai leidžia suprasti, ko jūsų augalui reikia, kad jis augtų sveikas ir žydėtų laiku.
Kaip atpažinti skirtingus šventinius kaktusus
Supainioti juos tikrai lengva. Visi trys augalai panašūs: turi plokščius, sultingus stiebus, sudarytus iš skydo formos narelių. Žiedai taip pat gali būti labai įvairūs. Jie būna raudoni, rožiniai, violetiniai, balti, geltoni arba margi.
Patikimiausias būdas juos atskirti yra atidžiai pažiūrėti į stiebų segmentų formą. Būtent ten slypi smulkūs, bet svarbūs skirtumai.
Dar vienas požymis yra natūralus žydėjimo metas. Nors pavadinimai siejami su šventėmis, žydėjimas ne visada vyksta tiksliai tomis dienomis.
Kalėdinis kaktusas dažniausiai skleidžia žiedus apie gruodžio pabaigą. Padėkos kaktusas paprastai pražysta anksčiau, arčiau lapkričio pabaigos. Hibridinės formos gali žydėti tiek lapkritį, tiek gruodį.
Abiem šiems augalams rudens metu reikia maždaug šešių ar aštuonių savaičių vėsesnių ir trumpesnių dienų. Kasdien jie turi gauti bent 13 valandų tamsos. Velykiniam kaktusui reikia dar ilgesnio poilsio. Jam prireikia aštuonių ar dvylikos savaičių vėsių ir tamsių sąlygų, todėl jis dažniausiai žydi žiemos pabaigoje arba pavasario pradžioje.
Kalėdinis kaktusas
Kalėdinis kaktusas turi elegantiškai svyrančius, subrendusius sultingus stiebus. Jie sudaryti iš plokščių, banguotų segmentų. Žiedai gali būti raudoni, geltoni, rožiniai, balti arba dviejų spalvų.
Šią rūšį lengviausia atpažinti iš segmentų kraštų ir galiukų. Juose matomos dvi ar trys įdubos, kurios paprastai yra labiau užapvalintos nei padėkos kaktuso, bet smailesnės nei velykinio. Spygliukų čia nebūna. Žiedai taip pat siauresni nei velykinio kaktuso, dažniausiai apie keturių centimetrų pločio.
Šiam augalui reikia ryškios, bet netiesioginės šviesos. Jam tinka laidus dirvožemis, didesnė oro drėgmė ir šiluma augimo metu.
Laistyti reikia tik tada, kai žemė pradžiūsta. Jei yra galimybė, vasarą augalą verta laikyti lauke. Taip jis gaus daugiau saulės, o rudenį natūraliai pajus vėsesnes naktis ir trumpesnes dienas. Toks režimas kartu su sausesnėmis sąlygomis padeda formuotis pumpurams. Vis dėlto augalą reikėtų parsinešti į vidų, kol naktimis temperatūra nenukrito žemiau 7 laipsnių šilumos.
Padėkos kaktusas
Padėkos kaktusas iš pirmo žvilgsnio panašus į kitus šventinius kaktusus. Vis dėlto jis turi kelis aiškius skirtumus. Augimo forma ir žiedų sandara išlieka panaši, o žiedai gali būti raudoni, rožiniai, purpuriniai, oranžiniai, balti arba margi.
Šis augalas dažnai vadinamas ir dėl savo segmentų kraštų. Jie primena žnyples ar nagelius, nes yra smailūs ir kampuoti. Tai pagrindinis požymis, padedantis jį atskirti nuo artimų giminaičių.
Skirtingai nei kalėdinio kaktuso žiedai, subrendusio padėkos kaktuso žiedai paprastai nekyla žemyn. Jie atrodo tiesesni ir labiau atsiveria į šalis.
Jam reikia ryškios, bet ne tiesioginės šviesos, šilumos, didesnės drėgmės ir gero vandens nutekėjimo. Priežiūra panaši į kalėdinio kaktuso. Vasarą ir ankstyvą rudenį augalą galima laikyti lauke, kur jis patirs vėsesnes naktis ir sausesnę žemę. Maždaug šešios savaitės tokių sąlygų padeda užmegzti pumpurus.
Tinkamai prižiūrimas jis paprastai pražysta apie lapkričio pabaigą. Jei sąlygos palankios, žiedai gali pasirodyti dar kartą ir vėlyvą žiemą. Žydėjimą dažnai skatina ir tai, kad vazonas nebūna pernelyg didelis šaknims.
Velykinis kaktusas
Velykinis kaktusas parduotuvėse ir medelynuose sutinkamas rečiau nei kiti šventiniai kaktusai. Anksčiau jis buvo priskiriamas kitai grupei, tačiau dabar laikomas atskira rūšimi.
Jis turi tą pačią augimo formą ir segmentuotus stiebus kaip ir kiti šios grupės augalai. Žiedai gali siekti iki maždaug septynių su puse centimetro pločio. Priklausomai nuo veislės, jie būna raudoni, purpuriniai, rožiniai, geltoni arba balti.
Šį augalą atpažinsite iš suapvalintų segmentų galiukų. Jie nėra smailūs, o ant jų kartais matyti rusvi ar gelsvi šereliai.
Skirtingai nei kiti šventiniai kaktusai, velykinis kaktusas pumpurus formuoja tik tada, kai dienos ima ilgėti. Dažniausiai tai vyksta vasario ar kovo mėnesį. Todėl žiedų galima tikėtis nuo kovo pabaigos iki gegužės pradžios.
Ši rūšis kiek reiklesnė. Jai reikia pastovesnio laistymo. Taip pat tinka ryški, bet netiesioginė šviesa, laidus substratas, drėgnas oras ir trąšos kartą per mėnesį augimo sezono metu.
Nuo spalio vidurio naudinga sumažinti laistymą ir maždaug dviem mėnesiams augalą laikyti vietoje, kur naktimis temperatūra siekia 4–10 laipsnių šilumos. Kai pasirodo pumpurai, augalą reikėtų perkelti į vidų ir vėl pradėti laistyti įprastai.
Ką verta prisiminti
- Kalėdinis kaktusas dažniausiai žydi vėlyvą gruodį.
- Padėkos kaktusas paprastai pražysta anksčiau, lapkričio pabaigoje.
- Velykinis kaktusas žydi vėliausiai, dažniausiai pavasario pradžioje.
- Skiriamasis požymis dažniausiai slypi stiebų segmentų forma.
- Visiems šiems augalams svarbi ryški, bet netiesioginė šviesa.
- Taip pat būtinas laidus substratas ir pakankama oro drėgmė.
Jei šventinį kaktusą atpažinsite teisingai, daug lengviau parinksite ir tinkamą priežiūrą. O tada žiedų sulauksite tuomet, kada augalas tam pasiruošęs iš tikrųjų.
