Araukarija kilo iš itin senovinės augalų rūšies Araucaria xylon arizonicum. Šis lieknos formos medžio protėvis siekia triaso laikotarpį, maždaug prieš 60 milijonų metų. Dabartinė araukarija priklauso spygliuočių augalų grupei ir natūraliai paplitusi Pietų Brazilijoje bei Čilėje. Neoficialus pavadinimas „lieknasis medis“ atsirado dėl išskirtinės, simetriškos ir vertikalios augalo struktūros.
Trumpa informacija
- Laistymas: nedidelis
- Apšvietimas: pusiau pavėsis
- Oro valymo savybės: vidutinės
- Lapai: nenuodingi
Araukarijos priežiūra
Araukarija priklauso spygliuočių augalams ir pasižymi lėtu augimu bei ilgaamžiškumu.
Araukarijos laistymo ypatumai
Araukarijos kamienas geba sukaupti tam tikrą kiekį vandens, todėl augalui nereikia dažno laistymo. Vandenį reikėtų pilti tik tada, kai substratas tampa sausas. Žiemos laikotarpiu dirvožemiui leidžiama išdžiūti šiek tiek labiau – trumpalaikis sausumas šiuo metu augalui nekenkia.
Reikalingas vandens kiekis priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, aplinkos temperatūros ir metų laiko. Perteklinis laistymas gali lemti, kad žemė liks per šlapia net kitą dieną.
Pradiniu laikotarpiu rekomenduojama reguliariai pirštu patikrinti dirvožemio drėgnumą. Taip palaipsniui tampa aišku, kaip dažnai ir kiek vandens reikia būtent jūsų araukarijai. Jei kyla abejonių, geriau laistymą atidėti.
Purškimas
Nuolatinis purškimas araukarijai nėra būtinas. Vis dėlto jis gali padėti pašalinti dulkes nuo lapų. Jei augalas dažnai purškiamas, reikėtų sumažinti pesticidų kiekį vandenyje, nes lapai gali įsisavinti drėgmę tiesiogiai.
Šviesa ir šiluma
Araukarijai reikalinga daug natūralios šviesos, tačiau tiesioginiai saulės spinduliai jai netinka. Optimalu augalą statyti 2–3 metrų atstumu nuo vakarinės krypties lango arba apie 4 metrus nuo pietinės krypties lango.
Šiaurinės krypties langas taip pat galimas, tačiau tokioje vietoje augalo vystymasis bus lėtesnis. Esant per tamsiai aplinkai, araukarija neformuos naujų lapų. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad šis augalas natūraliai auga labai lėtai.
Minimali temperatūra
- Dieną: ne žemesnė nei 15 °C
- Naktį: ne žemesnė nei 7 °C
Vieta patalpoje
Araukarijai tinkamiausia šviesi, nuo tiesioginės saulės apsaugota vieta, kur nėra staigių temperatūros svyravimų.
Kada ir kaip persodinti araukariją
Geriausias metas persodinti araukariją – iš karto po įsigijimo arba pavasarį. Pavasarį šaknų sistema atsigauna greičiau, todėl augalas lengviau prisitaiko prie naujų sąlygų.
Naujas vazonas turėtų būti bent 20 % didesnis nei ankstesnis. Tinka įprastas kambarinių augalų substratas. Drenažinio keramzito sluoksnio vazono apačioje naudoti nerekomenduojama, nes jis gali sulaikyti perteklinę drėgmę ir skatinti šaknų puvimą.
Didesnis vazonas skatina sveikesnį augimą, gerina bendrą augalo būklę ir sudaro didesnį vandens rezervą.
Maistinių medžiagų poreikis Araukarijai
Araukarija iš prigimties auga lėtai, todėl papildomų maistinių medžiagų jai reikia nedaug. Kambariniams augalams pertręšimas dažniau kenkia nei padeda, todėl tręšti reikėtų labai saikingai ir tik aktyvaus augimo laikotarpiu.
Priežiūra ir formavimas
Lapų spalvos pokyčiai
Rudi lapų kraštai dažniausiai rodo per didelį drėgmės kiekį dirvožemyje. Jei lapai tampa pilkšvi, tai natūralus senų lapų nykimo procesas. Esant didesniam kiekiui tokių lapų, juos galima paprasčiausiai pašalinti.
Genėjimas
Araukarija lengvai pakenčia formavimo darbus ir gali būti genima kaip bonsai tipo augalas. Dėl savo simetriškos struktūros ir išvaizdos ji dažnai pasirenkama būtent tokiai formai.
Auginimas daigiais
Araukarijų dauginimas auginiais yra sudėtingas. Galima bandyti nupjauti šaką ir pamerkti ją į vandenį. Laikui bėgant ji gali suformuoti vandens šaknis, o sėkmingai persodinus – pradėti augti. Vis dėlto naujas augalas savo forma dažniausiai nebus identiškas motininiam, o labiau primins klasikinę eglutę.
Žydėjimas
Araukarija patalpų sąlygomis nežydi. Žiedai formuojasi tik natūralioje aplinkoje, kai medis pasiekia kelių metrų aukštį.
Toksiškumas
Araukarija nėra nuodinga ir laikoma saugia auginti namuose.
Ligos ir kenkėjai
Natūraliai araukarija retai nukenčia nuo ligų ar kenkėjų. Jei augalas vis dėlto užpuolamas, dažniausiai pasitaiko miltuotieji skydamariai, kurie atsiranda dėl per drėgno substrato. Tokiu atveju būtina peržiūrėti laistymo režimą.
