Kai buvau aštuonerių, su šeima persikėlėme gyventi į naujus namus. Kieme mūsų laukė baseinas ir neaukšta tvora, kuri leido nesunkiai užmegzti draugystę su kaimynystėje gyvenančiu berniuku. Tačiau norintiems daugiau privatumo, tokia tvora buvo menkai naudinga.
Mano tėvai ilgai svarstė, kaip užtikrinti didesnį kiemo uždarumą. Didesnės tvoros įrengimas būtų pareikalavęs išardyti seną tvorelę, kuri gražiai įsiliejo į kiemo vaizdą, o medžių sodinimo jie vengė dėl rizikos pažeisti baseino konstrukcijas giliais šaknimis.
Galiausiai pasirinkimas krito ant bambuko – jis greitai auga, puikiai sudaro tankią užuovėją ir, augant palei tvorelės apačią, šiek tiek palieka atvirą erdvę. Atrodė, jog tai išmanus sprendimas, tačiau netrukus paaiškėjo priešingai.
Užslėptos bambuko auginimo bėdos
Bambuko pasirinkimą lėmė jo spartus augimas ir paviršinės šaknys – jos neturėjo kelti pavojaus baseino konstrukcijoms. Taip pat šis augalas nelepina atšiauraus klimato – jam nereikia daug vandens ar priežiūros. Situacijose, kur temperatūros dažnai aukštos, tokia savybė atrodo viliojanti.
Iš tiesų, bambukas tapo tikru kiemo akcentu – dažnai svečiai net negalėdavo neatkreipti dėmesio į neįprastą žalią sieną per įvairius šeimos renginius. Tačiau ilgainiui šis augalas tapo galvos skausmu. Atrodė, kad vien tik priežiūros jis reikalauja daugiau nei visas kiemas kartu sudėjus, o džiaugsmas dėl išskirtinumo ilgainiui išblėso iki noro kuo greičiau jo atsikratyti.
Bambukas auga greitai, tačiau nuolat meta lapus – būtent dėl to pasirinkimas buvo tikra klaida. Lapuota tvora reiškė nuolatinius rūpesčius – lapų byrėjimas vargino ne tik mūsų šeimą, bet ir kaimynus. Didžioji dalis tų lapų reguliariai atsidurdavo baseine, tad prižiūrėti vandenį tapo kasdieniu užsiėmimu. Ir visai nesvarbu, kaip stengdavomės – su lapais teko kovoti be pertraukų.
Laimei, mūsų kaimynai buvo draugiški, tačiau ir jie turėjo baseiną, todėl buvo visiškai pagrįsta, jei būtų nusprendę mus nuolat kritikuoti dėl nuolatinio kiemo netvarkos. Tiesa, patys nuolat skųsdavomės šia problema, tad jų kantrybė stebino.
Augant šiuose namuose kartu su draugais, lauke praleisdavau daug laiko. Tačiau bambukas buvo agresyvus – jį suvaldyti labai sunku. Paprastais sodo įrankiais jo stiebų pašalinti beveik neįmanoma, o jis auga netvarkingai, be aiškaus plano.
Kai kurie bambuko stiebai pradėjo liesti baseiną ar net užgožė jo dalį, o audros metu tapo pavojingi. Bėgiodamas kieme su šunimi ar draugais, vis dažniau turėjau žiūrėti, kad neatsitrenkčiau į kietus bambuko stiebus. Bambuko šakos ir jų aštrios liekanos nespindėjo svetingumu – net pramogaujant reikėdavo jas apeiti arba išvengti. Po keleto netikėtų „susidūrimų” net žaisti kieme tapo sudėtinga – draugai imdavo rinktis vidines pramogas.
Bambuko atsikratyti sunku
Dėl visų šių nepatogumų tėvai nusprendė išrauti bambuką. Jie ilgai tikėjosi, kad situacija pagerės savaime, bet viskas tik blogėjo. Visgi, jo pašalinimas tapo tikru išbandymu – net ir profesionaliai išrautas bambukas visuomet sugebėjo sugrįžti. Pakako žemėje likusios menkiausios šaknies dalies ir viskas prasidėdavo iš naujo. Procesą teko kartoti ne vieną kartą – kiekvieną kartą viltis blanko vis labiau.
Kiekviena bandymo iškasti ar nupjauti būta ir brangi, ir varginanti. Bambukas ištvėrė visus bandymus jį pašalinti, tarsi būtų tikras kiemo užkariautojas. Nors dabar kiemas vėl laisvas, atrodo, kad šis augalas laimėjo nematomą kovą – nors jis dingo, prisiminimai apie kovą su juo liko ilgam.
