Mėnulio gėlė (Ipomoea alba), dar vadinama naktine trumpetine, yra išraiškingas, kvapnus vijoklis, puikiai tinkantis naktiniam sodui. Augalas išsiskiria dideliais, tamsiai žaliais, širdies formos lapais, tvirtais, kiek šiurkščiais stiebais bei baltais trimito formos žiedais, kurie skleidžiasi sutemus nuo vidurvasario iki rudens.
Kaip pasirinkti vietą mėnulio gėlei
Šis augalas geriausiai auga saulėtoje vietoje, kurioje bent šešias valandas per parą pasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Nors jis gali prisitaikyti ir pusiau pavėsyje, tuomet žydi mažiau arba visai nežydi. Dirvai geriausia – purus, lengvas, gerai drenuojamas žemės mišinys, kurio pH svyruoja nuo šiek tiek rūgštaus iki neutralaus (6,0–7,5). Mėnulio gėlė mėgsta drėgmę, tačiau net verta nepersistengti: šaknys gali pradėti pūti, jei dirva ilgai išlieka permirkusi. Jauni augalai laistomi reguliariai, kad dirva būtų nuolat drėgna, o suaugę – tik tada, kai dirvos paviršius išdžiūsta.
Augalo savybės ir įspėjimai
Kaip ir kiti Ipomoea genties augalai, mėnulio gėlė yra nuodinga žmonėms, šunims, katėms ir arkliams. Atsargiai pasirinkite vietą sodinimui, jei jūsų namuose gyvena smalsūs gyvūnai ar maži vaikai. Svarbu nepainioti šio vijoklio su panašaus pavadinimo ar išvaizdos augalais, pavyzdžiui, Datura rūšimi, kuri irgi turi baltus trimito žiedus, bet nepriklauso tam pačiam botanikos genties grupei.
Mėnulio gėlės sodinimas
Geriausia sodinti mėnulio gėles pavasarį, kai šalnų pavojus jau praėjęs, o dirva įšilo. Ieškokite vietos arti lango, kiemelio ar verandos, nes naktimis žydintys žiedai skleidžia itin malonų aromatą, kuriuo galėsite mėgautis lauke ar net namuose. Vijokliniams augalams būtinai reikia atramos: įrenkite groteles, vytelę ar kitą tvirtą struktūrą. Šis augalas puikiai jaučiasi kaip vijoklis, taip pat tinka sodinti pakabinamuose vazonuose arba kaip žemės dangos augalas.
Auginimo regionai
Mėnulio gėlė geriausiai jaučiasi šiltuose ir drėgnuose regionuose, ypač zonose nuo 3 iki 8, čia ji užauga kaip sezoninis augalas. Tikrai daugiametė ji tampa tik šiltesniuose, nuo 9 iki 12 zonos kraštuose. Vėsesniuose kraštuose šis augalas sunyksta rudenį, grįžus šalčiams.
Priežiūros ypatybės
- Laistykite reguliariai, bet venkite perteklinės drėgmės. Užtikrinkite, kad vazone ar dirvoje vanduo neužsistovėtų.
- Vasarą, kai augalas sparčiai auga ir žydi, kas 3–4 savaites patręškite fosforu praturtintomis trąšomis. Per daug azoto gali paskatinti lapų, bet ne žiedų augimą.
- Rudenį, jei auginate kaip daugiametį vijoklį, galite trumpinti ir retinti stiebus – tai pagerins oro cirkuliaciją ir daugiau saulės pasieks augalo vidų.
Dauginimas
Dauginimas stiebo auginiais nėra paplitęs, nes dažniausiai mėnulio gėlė paprasčiausiai pati pasisėja – sėklos sėkmingai sudygsta tose pačiose vietose kitais metais. Jei norite išsaugoti sėjinukus, pavasarį atsargiai juos iškaskite kastuvu, stengdamiesi nepažeisti šaknų. Jei persodinate sezono pabaigoje, naudokite durpines talpas, kad augalas lengviau prigytų naujoje vietoje.
Augalo dauginimas sėklomis
Nukritus žiedlapiams ir susiformavus sėklų ankštims, jas nuimkite, kai bus visiškai subrendusios ir išdžiūvusios. Sėklas galite sėti iškart arba sandėliuoti vėsioje ir sausoje vietoje iki kito pavasario. Prieš sėjant į vazoną ar tiesiai į atvirą dirvą, sėklas verta per naktį pamirkyti drungname vandenyje arba kruopščiai įskelti jų kietą apvalkalą. Sėklas vidaus sąlygomis daiginkite likus 4–6 savaitėms iki paskutinės šalnų datos.
Sodinimas ir persodinimas į vazoną
Vazonuose mėnulio gėlę sodinkite į paprastą gėlių substratą, venkite daržo žemės. Kadangi augalas nemėgsta persodinimo, sėklas sėkite tiesiai į nuolatinį vazoną ar kitą talpą, kurioje augalas ir liks augti visą sezoną. Jei auginate kaip vijoklį, parūpinkite tinkamą atramą.
Žiemos laikymo sąlygos
Vėsesniuose klimatuose mėnulio gėlės dažniausiai auginamos kaip vienmečiai augalai. Atėjus šalnoms, jas rekomenduojama išrauti iš žemės, nes sudygusios sėklos pavasarį gali per stipriai išplisti sklype. Nenumeskite jų į kompostą, nes sėklos lieka gyvybingos. Šiltuose kraštuose, kur augalai žiemoja, verta periodiškai patikrinti, ar neatsirado naujų, nepageidaujamų daigų.
Dažnos augalo problemos ir ligos
- Juodasis puvinys – bakterinė liga, dažniausiai pasireiškianti drėgname ore. Padeda išretinti stiebus, kad pagerėtų oro cirkuliacija, taip pat venkite laistymo vakare ir ant lapų, kad augalas išliktų sausas.
- Jauni daigai kartais žūsta dėl vadinamosios „damping off“ ligos. Siekdami to išvengti, neperlaistykite ir nesodinkite jų per tankiai, geriau naudokite orui laidų substratą ir pasirūpinkite ventiliacija.
Žydėjimo savybės ir patarimai
Mėnulio gėlės žiedai dažniausiai atsiveria vakare ar naktį, ypač kai orai apniukę, ir visą naktį skleidžia lengvą saldų kvapą. Ryte žiedai užsiveria ir sunyksta, bet visą sezoną atsiranda naujų. Tipiniai žiedai būna iki 15 cm ilgio ir 7–15 cm pločio. Kad būtų daugiau žiedų, reguliarus laistymas ir gausus apšvietimas itin svarbūs. Patręškite žiedų laikotarpiu fosforu praturtintomis trąšomis.
Pirmą kartą žiedai pasirodo vasaros pradžioje, žydėjimas dažnai tęsiasi iki pat šalnų. Jeigu norite riboti savaiminį pasisėjimą, reguliariai skinkite peržydėjusius žiedus. Taip ne tik paskatinsite naujų žiedų formavimąsi, bet ir išvengsite nepageidaujamų daigų antplūdžio kitą sezoną.
Pagrindinės priežiūros problemos
Nors mėnulio gėlė nereikli, retkarčiais iškyla tokių bėdų kaip juodasis bakterinis puvinys ar daigų žūtis. Persodinant ar rūšiuojant augalus venkite perteklinės drėgmės, reguliariai juos retinkite, kad būtų geresnis oro pratakumas ir išvengtumėte grybinių ligų.
Auginant šiltuose kraštuose, mėnulio gėlės neretai savaime vėl išdygsta kito sezono metu. Esant vėsesniam klimatui, tai įvyksta, jei sėklos sėkmingai peržiemojo žemėje nuo ankstesnių metų žiedų. Kad augalai pernelyg neišplistų, patartina nepalikti peržydėjusių žiedų ir laiku pašalinti pernykščius stiebus.
