Kiekvieno spintoje slypi tas vienas megztinis, kurio gaila atsisakyti. Atrodo gražus, stilingas, tačiau vis tiek atkakliai lieka nedėvimas.
Priežastis paprasta – vos tik jį apsivelki, ima nepakeliamai niežėti oda, tarsi būtum pasidengęs niežulį sukeliančiais milteliais. Dažnai bandome suteikti tokiam drabužiui naują šansą, užsivelkame jį, bet vos po kelių minučių vėl padedame atgal. Taip ir lieka nesėkmingai bandant jį įtraukti į kasdienį garderobą.
Tai pažįstamas jausmas daugeliui. Teko ir man susidurti su tuo: šiais metais įsigijau labai mielą pūkuotą megztinį iš švelnios moheros, gautos iš nedidelių angoros ožkų. Atrodytų, švelnumas garantuotas – iš tokios plonos ir minkštos vilnos pasiūtas drabužis turėtų būti pats maloniausias prie kūno.
Tačiau realybė buvo visiškai kitokia – pojūtis lyg vilkėtum erškėčių pilną drabužį. Atidžiai išnagrinėjusi situaciją, supratau, kad negaliu ramiai atiduoti megztinio kam nors kitam: kam perduoti tą nemalonų pojūtį ir kitam žmogui? Norėjosi rasti sprendimą, kuris tikrai būtų veiksmingas.
Kaip suminkštinti įkyriai niežtintį megztinį
Pradėjau tyrinėti įvairius būdus, kaip iš naujo prisijaukinti šį rūbą. Ir radau keistų, bet stebėtinai efektyvių sprendimų. Viskas prasidėjo nuo paprasto veiksmo – apverčiau drabužį išvirkščiąja puse. Tai svarbu, kad nepažeistumėte megztinio paviršiaus pluoštų.
Į nedidelį indą įpyliau šalto vandens ir įdėjau kelis šaukštus baltojo acto. Tuomet visą megztinį iki galo pamerkiau į šį tirpalą ir palikau apie penkiolikai minučių. Nusausinus, labai švelniai išspaudžiau vandens perteklių ir ištiesiau ant virtuvinio stalo, paklojusi rankšluostį.
Toliau laukė gana neįprastas žingsnis – į rankas įspaudžiau nemažą kiekį plaukų balzamo ir masažuojamais judesiais paskirsčiau jį po visą megztinio paviršių. Šis žingsnis buvo keistai malonus. Idėja tokia: kondicionierius suminkština pluoštus, kaip ir plaukus, todėl drabužis turėtų tapti švelnesnis.
Balsamą palikau veikti pusvalandžiui, tada atsargiai skalavau šaltu vandeniu. Tuomet megztinį vėl ištiesiau ant švaraus rankšluosčio, kad visiškai išdžiūtų.
Paskutinis etapas – pats netikėčiausias. Visiškai išdžiūvusį megztinį sudėjau į maišelį ir padėjau į šaldytuvą nakčiai. Teko skaityti, kad kartais naudojama ir šaldymo kamera, tačiau šaldytuvas pasirodė mažiau drastiškas pasirinkimas. Tokį rūbą geriausia užlenkti ir laikyti sandariame maišelyje.
Pagrindinis šio sudėtingo žingsnio tikslas – šaltis padeda sutvirtinti ir “duoda kryptį” pluoštams, todėl jie neleka į visas puses ir mažiau erzina odą.
Ar tai veikia?
Po šios visos namų “procedūros” savo megztinį iš tikrųjų radau malonesnį, švelnesnį. Drabužį pavyko išgelbėti nuo atidavimo ar, dar blogiau, nuo niežulio perdavimo kitam žmogui.
Dabar, kai toks būdas išbandytas, jau mąstau, ar tiktų panaši procedūra ir kitiems audiniams – pavyzdžiui, sintetikos ar įvairių natūralių pluoštų drabužiams. Tai dar laukia patikrinimo, bet pirmi rezultatai tikrai nuteikia optimistiškai.
