Aukšti, įspūdingi visžaliai augalai dažnai tampa puikiu pasirinkimu namų aplinkai, ypač kai kalba pasisuka apie Norfolko salos pušį. Nors pavadinimas gali klaidinti, ši rūšis nėra tikroji pušis – augalas yra artimas giminaitis vadinamajam beždžionių dėlionių medžiui. Natūralioje aplinkoje šis medis auga subtropinio klimato zonose, tačiau namuose ar biuruose populiarėja kaip dekoratyvinė kambarinė puošmena. Čia Norfolko salos pušis paprastai neauga aukštesnė nei nuo vieno iki dviejų su puse metro, nors lauke gali išstypusiai siekti iki 60 metrų aukščio. Norint užtikrinti jos gerovę tiek lauke, tiek viduje, svarbiausia užtikrinti pakankamą apšvietimą.
Priežiūra namuose ir lauke
Šiai rūšiai palaikyti ryškią išvaizdą svarbu pasirūpinti tinkamu apšvietimu. Norfolko salos pušims labiausiai patinka sodri, tiesioginė saulė – puikiai tiks kambarys su pietiniais langais. Jei apšvietimo trūksta, medis išliks gyvybingas, tačiau ilgainiui gali imti vystytis išstybusios ir gležnesnės šakos. Tokiu atveju rekomenduojama sumažinti tręšimą ir dažniau sukioti vazoną, kad visos pusės gautų vienodai šviesos.
Auginant lauke, Norfolko salos pušis renkasi rūgštesnį, laidų drėgmei, smėlingą dirvožemį (ideali pH ribà – nuo 4,5 iki 5,5). Rekomenduojama reguliariai laistyti – dirva turėtų būti lengvai drėgna, bet ne permirkusi. Kambarinį augalą verta palaistyti kas vieną–dvi savaites, kai viršutinis žemės sluoksnis pradeda džiūti, o perteklius pasišalina iš vazono.
Dėl šiltų ir drėgnų sąlygų poreikio žiemą verta pasirūpinti papildomu oro drėkintuvu. Ideali temperatūra – 18–21 °C. Trumpalaikiai šalčiai, ypač žemiau 2 °C, gali būti pražūtingi. Karštuoju metų laiku Norfolko salos pušį galima laikyti lauke, jei temperatūra nenukrinta žemiau 18 °C naktį ir išlieka šilta dieną.
Tręšimas ir dirvos paruošimas
Pavasarį ir vasarą augalą verta papildomai tręšti silpnu skystu trąšų mišiniu, ypač jei matosi augimo sezono ženklų. Esant silpnam apšvietimui ar žiemos metu nuo papildomų trąšų galima susilaikyti. Geriausiai tinka specialios trąšos rūgščiamėgiams augalams, pavyzdžiui, spygliuočiams ar azalijoms.
Norfolko salos pušys, ypač jaunos, turi silpną šaknų sistemą, todėl jas verta periodiškai patręšti ir stebėti, ar augalui nereikia papildomo pririšimo prie kuoliuko, ypač jei medis išaugo didesnis ar šaknys nepakankamai stiprios.
Veisimas ir persodinimas
Norfolko salos pušys dauginamos iš sėklų – auginiai nėra efektyvus dauginimo būdas, nes augalas neišaugins naujos viršūnės. Jei augalas auga vazonėlyje ir pradeda matytis, kad šaknys veržiasi pro drenažo skylutes arba medis tampa per didelis, verta persodinti į kiek didesnį, sunkesnį vazoną. Persodinimui palankiausias metas – pavasaris, o naujasis vazonas turėtų būti 2–3 cm didesnio skersmens nei ankstesnis.
Rūšys ir panašūs augalai
Prekyboje dažniausiai siūlomas tik vienos rūšies augalas – Araucaria heterophylla. Kartais prekyboje pasirodo ir kitų panašių rūšių, bet jų priežiūra iš esmės panaši.
Genėjimas
Augalą verta genėti tik minimaliai – užtenka pašalinti nudžiūvusias ar pažeistas šakeles. Viršūnės trumpinti nerekomenduojama, nes augalas praranda įprastą spygliuočio formą. Jei medis išaugo per didelis ir viršūnė imama nupjauti, naujos šakelės nebeformuojasi reikiama forma – medis tampa platesnis, bet žemesnis.
Peržiemojimas
Norfolko salos pušys nepakelia šalčio – esant šalčiui ar net lengvam šaltukui pradeda geltonuoti ir nunyksta. Žiemą augalą įneškite į šiltesnę, šviesią bei drėgną patalpą, saugokite nuo skersvėjų. Laistykite tik tada, kai žemės paviršius nudžiūsta.
Dažniausi kenkėjai ir ligos
Šie spygliuočiai yra jautrūs kenkėjams – amarams, miltuotoms skydamėžėms, erkutėms, baltasparniams. Aptikus pirmuosius požymius, augalą reikia gydyti saugiausiais įmanomais būdais. Dėl perlaistymo gali išsivystyti grybinė liga, pvz., antraknozė, kuri gali pažeisti didelius augalo plotus, todėl verta stebėti šaknų ir žemės drėgmę.
Dažniausios problemos
Norfolko salos pušis paprastai yra atsparus augalas, tačiau kartais kyla tam tikrų problemų. Jei spygliai gelsvėja ar ruduojasi, augalui gali būti per šlapia, per sausa, per karšta arba per šalta. Spyglių geltonavimas taip pat rodo netinkamą apšvietimą ar per didelius temperatūros skirtumus. Kai spygliai ant šakų krenta, dažniausiai kaltas perlaistymas arba šviesos stygius.
Priežiūros patarimai ir ilgaamžiškumas
Šią rūšį lengva auginti tiek kambaryje, tiek lauke, jei užtikrinama pakankamai drėgna aplinka. Norfolko salos pušį galima trumpam išnešti į lauką, kai temperatūra nuolat laikosi aukštesnė nei 18 °C. Kambaryje venkite laikyti šalia radiatoriaus ar skersvėjų, nes augalas jautrus šalčiui.
Norfolko salos pušis, tinkamai prižiūrima namuose, gali gyventi kelis dešimtmečius. Labai subrendę individai lauke auga iki daugiau nei 150 metų. Norint palaikyti augalui reikalingą drėgmę, naudingiau naudoti oro drėkintuvą, o ne purkšti spygliais – pastarasis būdas neveiksmingas.
Jeigu Norfolko salos pušis ima džiūti, pirmiausia patikrinkite dirvožemio būklę. Jeigu jis išsausėjęs, purios dirvos paviršių galima pradūrti ir gausiai palaistyti – palikti augalą po tekančiu vandeniu kelias minutes, kad žemė gerai permirktų. Jei augalas laistomas ir vis tiek džiūsta, verta patikrinti šaknis dėl galimo puvinio.
Norfolko salos pušis savo gimtojoje Pietų Ramiojo vandenyno saloje laikoma jautria rūšimi, tačiau dėl jos populiarumo dekoratyvinių augalų rinkoje rūšies natūralioms populiacijoms grėsmės nėra.
