Vasarą mano mamos daržovių lysvės nuolat stebina gausiu ir sveiku derliumi.
Penktadieniai – mėgstamiausia mano keturmetės dukros Talijos savaitės diena. Ji tuomet išvyksta į savotišką gamtos stovyklą, kuri dažniausiai vyksta mano tėvų ūkyje už maždaug 30 km nuo mūsų namų. Ten ji sėja sėklas, laisto augalus, skina gėles bei uogas, maitina vištas, renka kiaušinius, domisi ožkomis ir žaidžia su žemės mišiniu tarp pirštukų. Dažnai namo grįžta purvina nuo galvos iki kojų. Talija tikrai gali laikyti save laiminga.
Mūsų šeimoje visi mėgsta augalus ir rūpinimąsi sodu, nors „sodininkai” čia – net per silpnas žodis. Tėvai išugdė manyje meilę ir pagarbą natūros stebuklams bei jos cikliškumui, jau nekalbant apie kibirus mėlynių, pomidorų, cukinijų, žolelių ir kitų gėrybių, kurios iš ūkio kasmet keliauja pas mus pavasarį ir vasarą.
Nors norėčiau tikėti, kad paveldėjau ypatingus sodininko gebėjimus, iki šiol greičiau daugiau augalų netekau nei išauginau. Nepaisant to, nenuleidžiu rankų – noras auginti su kiekvienais metais stiprėja. Pavasarį stebiu, kaip mamos daržovių darželis klesti, kerėdamas gausiu derliumi ir sveikais augalais, o kartu gaunu ir jos patarimų, sodinukų, įrankių bei tėčio pagaminto komposto. Visgi anksčiau ne visuomet jų įsiklausydavau.
Viena iš mamos nuolatinių rekomendacijų – nebijoti augalo apgenėti. Kuo daugiau genėji, tuo intensyviau auga nauji daigai, todėl reikia drąsiai kirpti susiformavusias šakeles ar per ilgas ataugas, nes tai skatina derlių.
Taip pat ji pabrėžė, kad ravėti reikia kuo anksčiau – piktžoles naikinti dar joms nespėjus įleisti šaknų ir išplisti, nes vėliau jas pašalinti bus daug sunkiau. Prieš pasodinant augalą svarbu apgalvoti, kiek vandens jam reikės ir ar pavyks sąlygas užtikrinti, ypač žinant, kad vasaros čia būna labai karštos – kai lauke 35 laipsniai šilumos ir visiška drėgmė, retas, kas norėtų tampyti žarną po kiemą.
Praėjusiais metais mama patarė šalinti atžalas, vadinamuosius „vilkūgius”, kurie išauga tarp pagrindinės pomidoro stiebo ir šakos, nes jie atima daug jėgų, o pašalinus juos, daugiau energijos atitenka uogoms.
Tačiau svarbiausias jos perduotas išminties grūdas – sodininkystėje viskas paremta bandymais ir klaidomis, patirtis kaupiasi tik per daugelį metų nuoseklaus darbo, stebėjimo ir kartais net nesėkmės.
Šiemet ketinu rimčiau laikytis mamos patarimų ir iš tiesų keisti savo daržo įpročius. Atidžiau ir drąsiau naudosiu genėjimo žirkles, įsirengsiu lengviau prieinamą laistymo sistemą ar net lašelinį laistymą, kad augalai neliktų be drėgmės. Piktžoles ir atžalas naikinčiau vos tik pasirodžius. Svarbiausia – būsiu atlaidesnė savo klaidoms ir nebijosiu bandyti iš naujo.
Dabar turiu puikią pagalbininkę – Taliją, kuri atrodo nuo mažų dienų jaučia meilę sodui ir džiaugiasi kiekvienu darbu lysvėje. Šiandien pamačiusi ją žaidžiant su kastuvu ir purvinomis rankomis supratau, kad jai sodo darbai tikrai teikia džiaugsmą.
Praktiškas, išradingas ir kruopštus vyras, kuris mėgsta viską pasidaryti pats. Nuo vaikystės domėjosi, kaip veikia įvairūs daiktai, o vėliau tai pavirto į aistrą statybai, interjerui ir inžinerijai. Po daugelio metų darbo statybų sektoriuje, jis nusprendė savo žiniomis pasidalinti su kitais – taip gimė jo tinklaraštis, kuriame aptaria viską: nuo grindų dangos pasirinkimo iki sodo tvarkymo patarimų.
