Spygliuočiai ir visžaliai augalai dažnai laikomi priešingybėmis, tačiau ši nuomonė klaidinga. Tiesą sakant, kai kurie spygliuočiai yra visžaliai. Tarp šių dviejų medžių ir krūmų grupių yra nemažai bendrumų, bet tuo pačiu jos turi ir esminių skirtumų. Panagrinėkime, kas išskiria spygliuočius ir visžalius augalus, bei kaip juos atskirti tarpusavyje.
Kas yra spygliuotis
Spygliuočiais vadinami augalai, kurie dauginasi kankorėžiais. Jie vietoje žiedų sėkloms subrandinti formuoja kankorėžį – būtent ši savybė yra pagrindinis išskirtinis bruožas. Šiems augalams būdingas apibūdinimas „spygliuotis“ arba „spygliuočių“.
Dauguma spygliuočių vadinami minkštmedžiais. Priskiriami tokie gerai žinomi medžiai ir krūmai kaip kedrai, eglės, kėniai bei pušys. Nors pavadinimas „minkštmedis“ gali klaidinti, kai kurių šių spygliuočių mediena yra net tvirtesnė už kai kurių lapuočių medžių.
Beje, ne visi spygliuočių kankorėžiai atitinka klasikinį žinomą kankorėžio pavidalą. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių kankorėžiai atrodo visai kitaip.
Kuo pasižymi visžalis augalas
Visžalio augalo savybė – gebėjimas visus metus išlaikyti savo spyglius ar lapus. Terminas „visžalis“ gali apibūdinti tiek medžius, tiek krūmus. Renkantis augalus pavėsio suteikimui, privatumo užtikrinimui ar išraiškingam kraštovaizdžio akcentui, visžalių augalų pastovumas tampa vertinga savybe.
Populiariausi visžaliai augalai
- Įvairios pušų, eglių ir kėnių rūšys
- Kedražolės, tujos, kukmedžiai
- Plataus lapo visžaliai, kaip rododendrai ar bugieniai
Kaip skiriasi visžaliai ir spygliuočiai
Dažnai, lyginant visžalius ir spygliuočius, galvojama apie lapų pokyčius – apie tai, ar jie yra spygliuoti, ar metantys lapus. Tačiau pagrindinis skirtumas siejasi ne su lapija, o su augalo dauginimosi ir lapų bei spyglių išlaikymo ypatybėmis.
Spygliuočio savybė – daugintis kankorėžiais, o visžalio – išlaikyti žalumą ištisus metus. Neretai viena rūšis atitinka abi šias kategorijas, tačiau pasitaiko ir išimčių.
Pavyzdžiui, maumedžio medis iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip visžalis dėl žalių spyglių, tačiau, atėjus rudeniui, šie spygliukai pagelsta ir nukrenta – tai reiškia, kad šis spygliuotis yra lapus metanti (arba lapuočių) rūšis.
Spygliuočių visžalių medžių ir krūmų rūšys
Dauguma spygliuočių yra visžaliai, tačiau ne visi. Tarp dažniausiai auginamų visžalių spygliuočių minėtinos:
- Eglės
- Kedrai
- Kėniai
- Pūšys
Visžaliai be spyglių
Ne visi visžaliai augalai yra kankorėžius brandinantys spygliuočiai. Daugelis plataus lapo visžalių dauginasi žiedais, todėl nelaikomi spygliuočiais. Tarp tokių augalų patenka:
- Rododendrai
- Kamelijos
- Bugienių bei laurų rūšys
Kaip išsirinkti augalą savo sodui
Renkantis visžalį ar spygliuotį augalą, verta įvertinti keletą dalykų:
- Ar augalas tinkamas Jūsų dirvožemiui ir klimato zonai
- Kaip sparčiai augalas auga
- Ar svarbus privatumas kiaurus metus ar tik vasarą
- Kiek sode norima priežiūros
Kai kurių spygliuočių, pavyzdžiui, rytinės baltošakės pušies, dideli kankorėžiai gali tapti iššūkiu tvarkant aplinką – krentantys kankorėžiai ir derva gali priversti dažniau valyti kiemą, takus ar automobilį. Tačiau kai kurių rūšių smulkūs kankorėžiai netaps nepatogumu ir tiks tiems, kas ieško mažos priežiūros sprendimų. O didelius kankorėžius mėgsta rankdarbių entuziastai – iš jų gaminamos eglutės, kalėdiniai vainikai ir kiti dekorai.
Visžaliai augalai puikiai tinka privatiems želdiniams ištisus metus. Nors vasarą ir lapuočiai gali sudaryti tankią gyvatvorę, žiemą tik visžaliai išlaiko žalumą ir privatumo funkciją.
Kitos įdomybės apie spygliuočius
Pavadinimas „spygliuotis“ kilo iš lotyniškų žodžių, reiškiančių „kankorėžis“ ir „nešti“. Skirtingų rūšių spygliuočiai paplitę įvairiuose regionuose – tarp jų dažni kedrai, kėniai, eglės. Daug rūšių puikiai tinka auginti vazonuose ar dideliuose konteineriuose, ypač lėčiau augantys, miniatiūriniai variantai. Tvirti, sunkūs vazonai, pavyzdžiui, iš medžio ar molio, padeda išlaikyti augalą stabilų. Jei sodinate pavėsingose vietose, geriausias pasirinkimas – netikrieji kiparisai, kukmedžiai ar kėniai, nes jie sparčiausiai prisitaiko prie šešėlio.
