Medžio apdaila interjere suteikia namams šilumos, tekstūros ir jaukumo. Tačiau, kaip ir kitos dizaino detalės, ji taip pat paklūsta madoms: tai, kas prieš 10–30 metų atrodė prabangiai ar „madingai“, šiandien gali vizualiai sendinti būstą. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai pasirenkami atspalviai ir efektai, kurie nėra natūralūs pačiai medienai – tokie sprendimai greitai tampa konkretaus laikmečio ženklu.
Žemiau – 7 medžio apdailos tipai, kurie šiuolaikiniuose namuose dažnai atrodo pasenę, ir kuo juos galima pakeisti, kad erdvė išliktų šviesi, jauki bei „nepririšta“ prie vienos trumpos tendencijos.
Oranžinio atspalvio klevas
Devintajame dešimtmetyje ir ypač 1990–2000 m. pradžioje interjeruose plačiai paplito klevas su oranžiniu ar auksiniu tonu. Toks efektas paprastai būdavo išgaunamas beicu, kuris dar labiau sustiprindavo natūraliai šiltas klevo užuominas. Šį atspalvį buvo galima pamatyti visur: balduose, spintelėse, grindyse ir apdailos juostose.
Šiandien, kai dažnai renkamasi neutralesnė, ramesnė spalvų paletė, ryškiai oranžinė šiluma gali atrodyti pernelyg dominuojanti ir nesuderinama su moderniais sprendimais. Jei norisi šilto medžio, paprastai geriau rinktis natūraliau atrodantį toną: medieną su šiltomis, bet prislopintomis užuominomis ir paprastą, neperkrautą apdailą, leidžiančią matyti tikrą raštą.
Tamsi vyšninė (raudonai tonizuota) beicuota mediena
Kitas dažnai „išduodantis“ laikmetį pasirinkimas – tamsūs, į raudonį linkę beicai. Vyšniniai atspalviai buvo itin populiarūs 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje, ypač spintelėse ir masyvesniuose balduose. Nors toks tonas gali atrodyti solidžiai, šiandien jis neretai sukuria pernelyg formalų, sunkų įspūdį.
Jeigu patinka tamsi apdaila, bet norisi išvengti „pasenusio“ vaizdo, verta saugotis ryškaus raudono ar net violetinio atspalvio. Dažniau universalūs būna tamsesni, bet neutralesni tonai – pavyzdžiui, riešutmedžio ar kaštono krypties, suteikiantys natūralesnę, šokoladinę rudą.
Dirbtinai sendintas ąžuolas su „patinos“ efektu
Ši apdaila – geras pavyzdys, kai mediena atrodo per daug „apdirbta“. Stipriai sendintas, subraižytas, „nuvargintas“ paviršius ilgą laiką buvo madingas, ypač 1990-aisiais. Dažniausiai toks efektas matomas balduose ir virtuvės spintelėse, bet pasitaiko ir grindyse ar apdailos detalėse.
Šiuolaikiniame interjere toks intensyvus dirbtinumas dažnai atrodo pavargęs ir vizualiai apsunkina erdvę. Vietoje to paprastai geriau rinktis natūralesnį ąžuolo paviršių, kuriame matomas tikras raštas, o apdaila tik subtiliai paryškina medžio charakterį.
Raudonai arba geltonai tonizuota pušis ir kedras
Neutralūs, prislopinti medienos tonai dabar dažnai vertinami labiau nei ryškūs geltoni ar raudoni atspalviai. Dėl to pušis ir kedras, kai jie paliekami intensyviai gelsvi ar raudoni, kai kuriuose namuose gali sukelti „kalnų namelyje“ ar senesnėje sodybos estetikoje įstrigusį įspūdį.
Norint išlaikyti medžio šilumą, bet suteikti šiuolaikiškumo, pravartu rinktis neutralesnę apdailą, kuri leidžia matyti natūralų raštą. Dažnai pasiteisina:
- šviesesni, natūralesni tonai be ryškaus geltonumo;
- aiškiai matomos rievės ir natūrali tekstūra;
- matinis arba satininis paviršius vietoj blizgaus.
Beveik juodas „espresso“ atspalvis
2000-ųjų pradžioje ypač išpopuliarėjo itin tamsūs, beveik juodi „espresso“ beicai. Jie buvo vertinami dėl griežto kontrasto, solidumo ir formalesnės nuotaikos – tokią apdailą dažnai rinkdavosi baldams, grindims ir spintelėms.
Šiandien, kai dažnesnis tikslas – šviesesnės, lengvesnės ir „kvėpuojančios“ erdvės, tokia tamsa neretai atrodo per sunki ir mažiau jauki. Be to, dabartinės kryptys dažniau pabrėžia natūralumą, o ne maksimalų užtamsinimą. Jei norisi gylio, dažnai geriau atrodo tamsesni rudi tonai, kurie išlieka šilti ir neprimena juodo dažymo.
Pilkai „išplauta“ (gray-washed) apdaila
Pilkinti medžio paviršiai ilgą laiką atrodė kaip „saugi“ neutrali alternatyva: jie suteikdavo rustic, sendintą įspūdį ir dažnai buvo siejami su industriniu ar „farmhouse“ stiliumi. 2000-aisiais ir 2010-ųjų pradžioje tokie tonai dominavo balduose, grindyse ir spintelėse, kurdami lyg ir „atgautos“, vėjo nugairintos medienos nuotaiką.
Tačiau keičiantis skoniui į švaresnes, minimalistines ir modernesnes kryptis, pilkinti paviršiai vis dažniau atrodo šalti, dirbtini ir mažiau kviečiantys. Kaip ir kitos ryškios tendencijos, šis sprendimas dažnai „pririša“ interjerą prie konkretaus laikotarpio, o ne suteikia ilgaamžiškumo.
Labai blizgi (aukšto blizgumo) apdaila
Galiausiai, jei norisi laikui nepavaldaus vaizdo, verta atsargiai vertinti aukšto blizgumo medžio apdailą. Ji ypač buvo populiari 1980–1990 m., daugiausia balduose ir grindyse, ir neretai asocijavosi su prabanga bei reprezentatyvumu.
Šiandien stiprus blizgesys dažnai sukuria „per daug poliruoto“ paviršiaus įspūdį: mediena gali atrodyti nenatūrali, o erdvė – sterilesnė ir mažiau jauki. Dažniausiai universalesnis pasirinkimas yra matinė arba satininė apdaila, kuri:
- parodo medžio grožį be „plastikinio“ spindesio;
- atrodo natūraliau ir šilčiau;
- lengviau įsilieja į skirtingus interjero stilius.
Jei tikslas – namai, kurie ir po kelerių metų atrodys šiuolaikiškai, geriausiai veikia paprasta taisyklė: kuo apdaila artimesnė natūraliai medienos išvaizdai, tuo mažesnė tikimybė, kad ji greitai taps trumpalaikės mados ženklu.
