Kambarinių augalų mados keičiasi beveik kasmet: vienu metu visi nori vienų, vėliau – kitų. Dažnai žmonės sumoka nemažai už „būtinuosius“ augalus ar net jų auginukus, bet po kelių mėnesių susižavėjimas išblėsta. Tuo pat metu yra ir seniai žinomų augalų, kurie atrodo patikimi, tačiau praktikoje gali pareikalauti tiek pastangų, kad norisi rinktis paprastesnes alternatyvas.
Žemiau – septyni kambariniai augalai, kurie man atrodo kiek pervertinti. Tai nereiškia, kad jie blogi: jei jums jie patinka ir puikiai auga, nuostabu. Tiesiog verta žinoti, kur dažniausiai slypi „kabliukai“ ir kodėl jie ne visiems tampa džiaugsmu.
Bostoniniai paparčiai
Šiems paparčiams jaučiu ypatingą simpatiją – jie kelia nostalgiškas asociacijas, o vešlūs, svyrantys lapai namams suteikia jaukumo. Vis dėlto realybėje tai vieni reikliausių mano turėtų kambarinių augalų.
Didžiausia bėda – pastovumas. Jei praleisite reguliarų laistymą, jie greitai pradeda barstyti sausas, trapias šakeles ir lapelius, o tai reiškia ir nuolatinį tvarkymą. Kita jautri vieta – oro drėgmė: šildymo sezonu ar įjungus kondicionierių paparčiai akimirksniu parodo nepasitenkinimą. Išlaikyti juos gražius galima, bet tam reikia ir atidos, ir laiko.
Kalatėjos
Šie augalai dažnai laikomi vienais gražiausių: jų lapai margi, išraiškingi, kartais atrodo tarsi dekoruoti teptuku. Tačiau kartu kalatėjos turi ir „divų“ reputaciją – ir ne be priežasties.
Iš patirties jos mėgsta idealias sąlygas, o menkiausias nukrypimas gali greitai sugadinti estetinį vaizdą. Kartais net neaišku, kas konkrečiai nepatiko: vanduo, oro drėgmė, šviesos kiekis ar sezono pokyčiai. Rezultatas dažnai panašus – lapų kraštai ima ruduoti ir džiūti, arba nauji lapai apskritai nenori normaliai išsiskleisti.
Vabzdžiaėdžiai augalai
Vabzdžiaėdžiai kambariniai augalai atrodo neįtikėtinai įdomiai: jie patraukia dėmesį, yra savotiška namų „mini ekosistema“ ir tikrai turi savo žavesio. Vis dėlto jie neretai parduodami kaip trumpalaikė pramoga, nors iš tiesų yra gana specifinių poreikių augalai.
Norint juos sėkmingai auginti namuose, dažnai prireikia daugiau disciplinos nei su dauguma įprastų kambarinių augalų. Jiems gali reikėti tik minkšto vandens (pavyzdžiui, lietaus), rūgštesnio substrato, bei tinkamo maitinimo, kad augalas nesilpnėtų. Tai tinka smalsiems entuziastams, bet ne visiems, kurie tiesiog nori „paprasto“ žalio kampelio.
Smuikinė fikuso rūšis
Šis augalas dažnai pasirenkamas dėl įspūdingos išvaizdos: aukštas stiebas, dideli lapai, „interjero akcento“ efektas. Problema ta, kad kartais jis ilgai atrodo tobulas, o tada staiga ima byrėti lapai – ir gali būti sunku suprasti, kas pasikeitė.
Viena iš priežasčių dažnai būna laistymas: per daug arba per mažai vandens, o klaida ne visada akivaizdi. Prie to prisideda ir sezoniškumas – trumpesnės dienos bei vėsesnė temperatūra gali išbalansuoti augalą. Tada vietoje prabangaus žalio „medelio“ namuose lieka beveik plikas stiebas, o tai ypač skaudu, jei augalas kainavo brangiai.
Dvispalvis skindapas (potosas)
Potosa tipo augalai paprastai turi lengvai auginamų augalų reputaciją, todėl dvispalvės, margalapės veislės daug kam atrodo kaip saugus pasirinkimas. Tačiau būtent su margumu kartais ateina ir daugiau kaprizų.
Dažnas scenarijus toks: nusiperkate gražų, svyrantį augalą su kreminiais ir žaliais lapais, palaistote – ir jis staiga ima mesti lapus. Tada atrodo, kad trūksta šviesos, todėl augalą perkeli prie lango, jis atsigauna… bet po kurio laiko atsiranda šviesos „perdozavimo“ požymių, pavyzdžiui, lapų nudegimai. Galiausiai prasideda nuolatinės „paieškos“, kur jam bus geriausia: šviesiau, bet be tiesioginės saulės; pastovesnė temperatūra; švelnesnis režimas.
Taškuotasis lapinis augalas
Maži taškuoti lapai atrodo žaismingai ir labai dekoratyviai, todėl šis augalas dažnai nuperkamas impulsu. Tačiau jis turi dvi kraštutinybes, dėl kurių neretai nuvilia.
Jei drėgmės per mažai, augalas greitai pradeda skursti ir nykti. O jei sąlygos jam idealios, jis gali pernelyg ištįsti, prarasti kompaktišką formą ir tapti „kūdas“ bei netvarkingas. Kad išlaikytumėte gražią išvaizdą, dažnai tenka nuolat jį karpyti ir dauginti – kitaip tariant, būti beveik nuolatinio atnaujinimo režime. Net ir auginant uždarose kompozicijose, jis gali ne „tiesiog gražiai užpildyti erdvę“, o užaugti gerokai didesnis, nei planavote.
Marga monsteros veislė
Monstera apskritai dažnai pateisina savo populiarumą: ji ganėtinai atlaidi, užauga įspūdinga ir daugeliui puikiai tinka. Tačiau labai brangios margos veislės kai kam kelia klausimą – ar tikrai verta?
Net jei raštas atrodo išskirtinai, tokios veislės neretai auga lėčiau ir gali būti lepesnės nei įprastos. Todėl mokėti šimtus už augalą, kuris iš esmės yra sudėtingesnė ir lėtesnė alternatyva tam, ką jau galima sėkmingai auginti namuose, atrodo abejotina. Kartais racionaliau tiesiog palaukti, kol kainos taps prieinamesnės.
